Andrius Kaniava.2011-ųjų rudenį, Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai –aš“ metu, po dešimties metų pertraukos, atsikūrė sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ su Andriumi Kaniava priešakyje. Jau spėję apkeliauti visą Lietuvą, šią vasarą atlikėjai žada dar keletą koncertų. Vienas artimiausių - liepos 27 d. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Ruošiantis koncertui, su A. Kaniava kalbamės apie muziką, pokyčius ir kur skrenda „Musė“?

Kas paskatino, praėjus dešimčiai metų, atkurti sunkiosios muzikos orkestrą „Musė“?

Sunkiosios muzikos orkestro „Musė“ atsiradimas yra, kaip aš juokauju, susijęs su visuotiniu atšilimu ir galbūt su krize, nes, kaip kažkada pasakė vienas protingas žmogus, gal ir nėra taip blogai ta krizė – nors bus proga žmogui atsigręžti į žmogų. Iš savo skaudžios patirties galiu pasakyti, kad prieš tai, kai viskas buvo gerai, būtų buvę tikrai sunku surinkti tų žmonių kolektyvą, nes visi buvo labai užimti. Visi jie grojo penkiose-šešiose grupėse, todėl nelabai norėdavo užsikrauti papildomą naštą, nes, vis dėlto, padaryti kažkokį didesnį projektą buvo tolygu savižudybei (juokiasi). O krizės metu, matyt, truputį sumažėjo koncertų, žmonės pasiilgo darbo... Bet čia gerąja prasme. Kažkaip aš pajutau, kad yra tinkamas momentas, kad yra daug ištroškusių muzikuoti žmonių, su kuriais galima vėl pradėti kažką daryti.

Kuo 1998-ųjų metų „Musė“ skiriasi nuo dabartinės?

Skiriasi iš esmės. Praktiškai išliko tik pretenzingas pavadinimas, kuris kažkada įsitvirtino. Jis mums patinka, ir, liaudiškai tariant, veža. O skiriasi tai viskuo. 1998-aisiais mes grojom ganėtinai ryškų, sunkų roką, su pretenzija į tokią apskritai, sakyčiau, protesto muziką. Buvo labai daug riksmo, sunkios gitarinės muzikos. Bet šiaip džiaugiuosi tuo laikotarpiu ir esu labai dėkingas žmonėms, kurie tuo metu grojo kartu. O dabar viskas truputį kitaip. Dabar tas protestas gal labiau užslėptas, vidinis. Pučiamieji yra pirmame plane – visa pagarba ir dėmesys jiems. Tuo labiau, kad pasikeitė ir mano muzika, ir mano dainos. Pagalvojau, kad tai būtent ir yra tie instrumentai, kurie šiuo metu tinkamiausi.

Bet vis tik vadinatės sunkiosios muzikos orkestru...

Jau vien kai užgroja pučiamųjų orkestras, lengva muzika to nepavadinsi. Buvo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, tai čia yra tarsi antikodas tam reiškiniui.

Taigi, prieš ką maištaujate?

Tas maištavimas, aišku, galbūt juokingai mano amžiuje skamba. Čia yra ne tiek maištavimas, kiek pozicija. Maištaujantis žmogus dažnai nieko nedaro, tik garsiai rėkia. Aš dabar mažiau rėkiu ir galbūt labiau stengiuosi kažką daryti. O pozicija yra labai paprasta – už muzikavimą, už gyvą žodį, gyvą mintį, gyvą muziką, sklindančią nuo scenos. Ir, kaip rodo praktika, žmonėms, kurie ateina klausytis, tai yra labai brangu.

Po atsikūrimo praėjo jau beveik metai. Kas per tą laiką pasikeitė?

Pagrindinis pasikeitimas per tą laiką yra tai, kad dabar mes grojam keliolika kartų geriau, jau esam labai gražiai susigroję. Tai galima palyginti su krepšiniu. Tarkim, į Olimpines žaidynes susirenka krepšininkai. Kiekvienas jų yra puikus sportininkas, bet jiems reikia truputį laiko, kad pradėtų žaisti komandoje. Iš pradžių galbūt ne viskas, kas yra sumanyta, pavyksta. Tai čia lygiai taip pat – susirinko profesionalūs muzikantai, muzikantai iš didžiosios raidės. O šiandien visi jie jau sudaro tokį tikrai labai gražų branduolį, kur vienas kitą girdi ir jaučia. Tai ir yra pats svarbiausias dalykas.

Liepos 27-ąją koncertuosite Vilniaus mokytojų namų kiemelyje. Kuo šįkart žadate nustebinti publiką?

Mes patys, tikriausiai, nustebsim. O jeigu mes nustebsim, tai ir publika bus nustebinta. Tai bus pirmas badymas groti atviroje erdvėje. Iki šiol mes grodavome salėse. Grojome Kauno filharmonijoje, kuo aš labai didžiuojuosi, nes anksčiau niekada neteko ten kocertuoti. O dabar pabandysime, kaip tie mūsų pučiamieji skambės Mokytojų namų kiemelyje. Man pačiam labai smalsu.