Autorius apie savo baisią prigimtį

Šiandien aš tiesiog pavargęs. Mano kojose užkuodota tarpusavio painiojomosi sistema ir eilinė jų skausmo terapija. Mano kojos yra viena labiausiai kenčiančių kūno dalių. Vargšės kojytės.  Tikriausiai kaulus laužo ir raumenis tampo tas per greitas augimas. Mano rankos užtat šiandien aktyvios. Jų šūkis: kūnas tingi, rankos dirba. Bent jau taip atrodė mokykloje. Lietuvių kalbai darbas buvo skirtas pusei pamokos, o padariau per 10 minučių (nesureikšminkit to kaip vėl bereikšmes mokyklos istorijas, tiesiog paimu pavyzdį įrodinėdamas savo teiginius). Technologijose pasivijau tuos, kurie buvo dvigubai daugiau padarę. Rašau klaviatūra greičiau nei įprasta. Beje, aš kol neužsiregistravau music'e, nemokėjau itin greitai rašyti. Tiesiog normaliai ir tiek. Galva. Tenai jau mažiau cheminių ir trolinių reakcijų, todėl ji šiandien veikia.

Šiandien mėgstu mąstyti, galvoti ir panašiai. Dabar norėčiau po ranka turėti tokią transporto priemonę (žr. paveikslėlis). Ne tik, kad važiuoji, bet ir šaudai į aplinkinius. Bet nesinori šiandien. Šiandien aš per daug gailestingas. Šiandien nebeturiu Pykčio trolio. Šiandien aš pabūsiu kaip Dievas: gailestingas ir teisingas. Nors savo teisingumu dar neįsitikinau. Vis dar gali būti, kad mano prigimtis išliko ta pati. Mano prigimtis: klaidos, paradoksai ir antonimai. Aš amžinai priveliu žioplų klaidų, dažnai ne vietoj vartoju paradoksinius posakius arba pasielgiu paradoksaliai, kartais būnu tikras antonimas ne vietoj ir ne laiku. Bet šiandien visos trys prigimtis išnyko kaip dūmai vėjuje.

Man šiandien patinka tyla. Bet aš jos nekenčiu. Štai ir antonimas mano paradoksaliai prigimčiai. Aš turėčiau vadintis antoniminių paradoksų ir paradoksinių antonimų karaliumi. Frazių apsukinėjimas visiškai pakeičia jos reikšmę. Va, štai dar vienas antonimas. Tiesiog klaida, kuri anksčiau ar vėliau išnyks. Juk mes gyvename tik akimirką. Mes gyvename tik dėl to, kad mus čia atsiuntė kažkas (krikščionims atrodo, kad tai Dievas, kitiems kitokie asmenys). Egzistuojame tik tam, kad mes norim egzistuoti. Bet išnykę mes liekam užmiršti. Gyvename be tikslo. Kad ir kaip jūs bandytumėte tai paneigti, jums nepavyks įtikinti manęs. Norim, galim, bet veltui. Naujas šūkis.

Šiandien man pavyksta mąstyti, bet rytoj tą mąstymą teks paaukoti fizinėms galioms. Rytoj keliausiu su klase sodinti miško. Tikėkimes, ten nebus šalta ir be balų ir kitokių pliurzų. Nemėgstu drėgmės. Mėgstu saulę. Mano prigimtyje užkoduotas antonimas visiems, kurių inicialai - R.J. Vieną tokią muzikiečiai daugmaž žino. Ir jie žino, kad ji nemėgsta saulės, o aš mėgstu. Užtat man žiema nemiela, o jos tai mėgstamiausias metų laikas. Mes visi žinome, kad jį spintoje turi daugybę trolių. Bet kai jų ten nėra, jie visi pas mane. Žodžiu, prigimties nepakeisi.

Katastrofiška yra tada, kai šviečiant saulei, esant geram orui, tu visiškai nenori išlįsti į lauką. Gal dėl to, kad mane kankina nuovargis. O dėl ko aš pavargau. Pala, aš dviračių devynias galybes atstumų sukirtau. Ir dar pakeliui prisisprogau daug pieno kokteilių. Tiek, kad tai atstotų pavasarinį potvynį Nevežio ir Šušvės santakoje. Šušvė - tai ilgiausias Nevėžio dešinysis intakas (kažkur apie 130 km ilgis). Teko aplankyti visas keturias Kėdainių upes: Nevėžį, Obelį, Smilgą ir Dotnuvėlę. Dotnuvėlė mane žavi labiausiai. Užtvanka miesto parke sukuria įspūdingą peizažą, o jos ir Nevėžio santaka irgi žavinga:

Gaila, kad internete neradau Dotnuvėlės ir Nevėžio santakos nuotraukų...  

Na, paskutinis šio dienoraščio akordas yra dainos, kurią jums rekomenduoju paklausyti:

27

Van der Graaf Generator