Juodvarnio albumo „Tėkmės“ pristatymas „Lofte“ | Įspūdžiai

Lietuvos metalo muzikos scena iš principo nedaug kuo skiriasi nuo pop muzikos scenos – tikrai esama daug vidutiniško muzikinio turinio, bet karts nuo karto, labai sporadiškai, bet mano džiaugsmui, išlenda puikių grupių su puikiais albumais, niekuo nenusileidžiančiais tarptautinio pripažinimo sulaukusioms metalo žvaigždėms. Viena iš tokių grupių yra „Juodvarnis“, kuri jau aktyvi apie 15 metų ir aš jos vardą žinau nuo ankstyvųjų grupės gyvavimo dienų, bet grupės gerbėju mane pavertė trečiasis jų studijinis albumas „Nerimo dienos“, kuris šiai dienai turbūt ir yra daugiausiai šviesos sulaukęs kolektyvo kūrinys. „Juodvarnis“ užima labai keistą nišą metalo muzikos stilistinėje paletėje – jų negali pavadinti tiesiog pagoniško (folk?) metalo grupe, ar tai juodmetalis (?) – irgi nepasakytum. Jei paklaustume google arba DI, jums pirmiausia būtų pasiūloma progresyvių metalistų etiketė. Vėlgi, turėčiau klaustukų dėl to, bet jei kas lietuviško metalo scenoje ir turi teisę vadintis progmetaliu, tai nebent „Juodvarnis“. Iš tikrųjų man daugiausiai „Juodvarnis“ asocijuojasi su panašiais nišas užimančias klasikines skandinavų grupes, labiausiai „Opeth“, „Bathory“ ir „Enslaved“.

„Tėkmės“, ketvirtasis grupės studijinis darbas, pasirodė sausio mėnesį. Tai ilgai lauktas darbas žinant, kad „Nerimo dienos“ išėjo 2020-aisiais. Ir albumo singlai „Svoris“, „Juodos Akys“ bei „Laikui varvant“ – visos stiprios dainos, todėl nekantrumo būta nemažai. O štai „Tėkmių“ pristatymo koncertai buvo numatyti kovo 27 d. „Lofte“ Vilniuje ir kovo 28 d. Kaune. Nusprendžiau aplankyti pirmąjį ir albumo perklausą irgi atidėjau iki kovo, kad dar į gyvą pristatymą ateičiau šviežiomis ausimis. Tad šiame blog'e pristatysiu to pasirodymo įspūdžius.

Tai nebuvo tipinis albumo pristatymo pasirodymas. Tai buvo pilnos apimties metalo muzikos koncertas su trijų grupių line-up'ų, kurio bendra trukmė siekė beveik 4 valandas. Pirmieji į sceną žengė „Eiktubaiktu“, į kurių pasirodymą aš pats vėlavau, bet girdėjau didesniąją jo pusę. Tai grupė, kuri turbūt per lengva metalistams, bet pakankamai sunki rokistams, grojanti tokį edgy psichodelinį / stoner roką, kuris sunkesniais momentais skamba ganėtinai kaip sunkusis metalas. Bet grupė mane sužavėjo savo atmosferiškesniais gabalais, kuriais užbaigė savo set'ą – labai efektyvus juose yra ryškus bosas. Vokalistė Gabija Minkevičiūtė daugiau savo dramatizmu negu vokaliniais gebėjimais prikaustė (oi kaip dramatiškai ji ten kolapsino ant žemės set'o pabaigoje ir kokias įdomias veido išraiškas demonstravo koncerto metu). Žodžiu, įdomus pasirodymas, bet stilistiškai truputį iškritęs iš konteksto ir kokybės prasme turbūt mažiausiai įspūdingas tą vakarą. 

Toliau, po netrumpo instrumentų pasiruošimo, sekė „Griefgod“. Vardas žinomas, bet mano pažintis su šia grupe iki tol buvo labai minimali. Vėliau „Juodvarnio“ lyderis Paulius Simanavičius pasakys, jog „Griefgod“ yra „neabejotinai geriausia death grupė Lietuvoje“. Ir aš pritardamas linguosiu galvą, nes bent jau gyvas pateikimas darantis galingą įspūdį. Žinoma, muzikos stilius aršesnis, dėkingesnis aktyvesniam žmonių taškymuisi, bet publika atrodė labiau įsitraukusi negu per „Juodvarnį“ (metrika, kuria remiuosi – galvakračio mastas žiūrint iš šono į publiką). Kokie 5 pasišventę žmonės nenuilstamai moshpit'ino viso pasirodymo metu. Matės, kad kai kurie į koncertą atėjo dėl „Griefgod“ ir per „Juodvarnio“ pasirodymą jau nuėjo kažkur labiau į šoną, o gal ir išvis pasišalino. 

„Griefgod“ man energetiškai labiausiai priminė danų mirtmetalistus „Baest“, kurie savo gyvu presence irgi labai nustebino per „Kilkim Žaibu“ praėjusią vasarą. Bet turbūt abiem grupėm galioja tas faktorius, kad jų muzika gerai skamba gyvai, bet klausantis studijinių įrašų kažkokio specialaus įtraukiančio efekto nėra. Visgi tiek studijoje, tiek gyvai vokalistas Maksim Zareckij growl'ina galingai, o dviejų gitarų tandemas skambėjo švariai ir stipriai – jų garsas turbūt labiausiai ir traukė ausį gyvai. Jei mėgstate metalą, rekomenduoju labiau ne susipažinti su studijiniu „Griefgod“ turiniu, o pirmiausia nueiti į jų koncertą – būti šviežiai nublokštam, manau, garantuoja didžiausią dopamino kiekį. 

Ir galiausiai pasirodė „Juodvarnis“, kurio išėjimas į sceną net atrodo kuklokai palyginus su galinga „Griefgod“ penkiuke. Bet visgi nuo pat pirmos dainos galėjai jausti, kad tai grupė, kuri daug daugiau dėmesio skiria į skrupulingumą, tiek kuriant, tiek atliekant dainas, o ne į energetišką jų perteikimą. Jei „Griefgod“ yra labiau performanso patirtis, kurios dalimi norisi būti ir tau, tai „Juodvarnis“ yra didingas paveikslas, kuriuo norisi grožėtis iš nuošalesnių pozicijų. Tos didybės epicentre yra Paulius Simanavičius, kuris ne tik savo ūgiu galingas, bet ir savo vokalu, nors turėčiau pasakyti, kad jo balsas „Lofte“ buvo ne pačioj aukščiausioj lygoj, tam tikrų įspūdingų momentų „Juodvarnio“ dainose nepateikė tokiu lygiu, kaip skamba studijiniame įraše. Tačiau iš instrumentinės pusės „Juodvarnis“ skambėjo labai subalansuotai: tai grupė, kurioje žvaigždė nėra kažkuris vienas, jos garso sėkmė yra visų dedamųjų (Paulius ir kito gitaristo Modesto Juškėno, bosisto Vytenio Vaisiūno ir būgnoriaus Augustino Bėkštos) suma. 

Grupės setlist'as, kurio trukmė siekė maždaug valandą ir 20 minučių, taip pat nebuvo kaip standartinio albumo pristatymo – tarp „Tėkmių“ dainų buvo primaišyta ir senesnių gabalų, iš kurių dauguma – iš „Nerimo dienų“. Taip pat ir „Tėkmių“ dainos buvo grojamos ne visai iš eilės, pavyzdžiui, „Platybės“ nuskambėjo dar pirmojoje pusėje. Visgi tai nė kiek nemaišė – gal kaip tik tas kaitaliojimas padėjo suprasti, jog „Tėkmės“ visa savo esme yra „Juodvarnio“ albumas – nepaisant to, kad folk elementų jame yra maža lyginant su jų ankstesniais albumais (apie tai atskirai galėsiu išsiplėsti rašydamas paties albumo vertinimą), tai vis tiek dainos, turinčios visas gerąsias „Juodvarnio“ savybes. 

Taip jau sutapo, kad didžiausią pasitenkinimą iš manęs išspaudė set'o gale skambėjusios „Tėkmės“ ir „Mechaninė Saulė“ – atitinkamai mėgstamiausios dainos iš abiejų paskutiniųjų grupės albumų. Dar vienas faktas, bylojantis apie tai, kad kolektyvas didelę dalį savęs atiduoda dar studijoje tam, kad pasiektų maksimaliai gerą rezultatą, kuris tada puikiai skamba ir gyvai. 

Grupės lyderis Paulius dėkojo ir „Eiktubaiktu“ bei „Griefgod“, ir teiravosi publikos, ar dar nepavargom (iš tikrųjų, jie pasirodymą baigė beveik vidurnaktį, tai nuovargio truputį būta po ilgos savaitės, bet gal aš čia senstu). Taip pat dėkojo susirinkusiai miniai, kad ateinam ir mokam pinigus, nes nebūtų už ką leisti įrašus. Toks liūdnesnis LT muzikos industrijos momentas, kuris priverčia susimąstyti ir tik dar labiau skatina remtis kiek mažiau žinomas grupes. Net pasijaučiau gerai, kad merch'e paėmiau jų „Tėkmės“ ir „Nerimo dienos“ CD, nors paskata buvo labiau tai, kad pats pasimėgaučiau aukštos kokybės garsu, o ne paremčiau grupę. Ir šiaip jau, žinant, kad bilietai kainavo tik 20+ eurų ir už juos buvo galima pamatyti tris aukšto pilotažo sunkios muzikos grupes, tai truputį liūdino faktas, kad „Lofto“ parteryje nebuvo sausakimša ir buvo galima pakankamai laisvai stovėti nesiveržiant į kitų klausytojų asmeninę erdvę. Nepaisant to, kad Paulius sakė, kad mūsų labai daug susirinko, aš kažkaip iš šono žiūrėdamas tuo kiek abejojau. Na, bent jau dabar galiu pashame'inti nėjusius, kad praleido puikų lietuviško metalo koncertą, o pats pasidžiaugti, kad nuėjau.

Kažkada artimojoje ateityje parašysiu atskirą detalesnį komentarą apie „Tėkmių“ albumą – jis nusipelnė jo, nes tai yra labai stiprus kūrinys.

	0			Juodvarnis - Tékmés
	19			Juodvarnis
	0			Griefgod