Epitafija Aidui Marčėnui (1960-2026)

Originaliai paskelbta mano asmeninėje „Facebook“ paskyroje.

 Aidas Marčėnas vyresnei ir skaitančiai kartai yra iki skausmo žinomas, o neskaitančiai kartai – kas čia toks? Dar yra kategorija žmonių, kuriems jis yra Aidas Mačernis (užuomina paskaityti „Kasdienyną“ ir ką apie tai turi pasakyti pats Marčėnas). Mano kartos žmonėms Aidas dažniausiai yra tas autorius, kuris bendrojoj programoj buvo įkištas 12 klasės gale, pro kurio du eilėraščius paskubomis prabėgame gegužės mėnesį prieš egzaminą, nespėjam net įsigilinti ir bėgam toliau treniruotis rašinių rašymo meno. Dabartinės mokinių kartos Aido turbūt išvis jau nebepaliečia. Ir dar yra žmonės, kuriems Aidas yra tiesiog kažkoks Nomedos Marčėnaitės pusbrolis, kuris ten kažkokius eilėraščius rašo.  

Kas yra Aidas Marčėnas man? Man jis yra įdomiausias 21-ojo amžiaus lietuvių... „menkasis“ eseistas. Čia yra sąmojinga nuoroda į jo knygą „Sakiniai“ (2013 m.), kuri turi poraštę „menkoji eseistika“ ir yra būtent tai, apie ką galvojate – trumpos esė, kurių apimtis nuo vieno sakinio iki kelių puslapių. Po to dar sekė tos pačios koncepcijos tęsinys „Kasdienynas“ (2016 m.), kurį Aidas užrašė iš minčių, kurios jam šaudavo į galvą spontaniškai ir jis jas įsakydavo į diktofoną. Nors Marčėną vertinu puikiai ir kaip poetą, tačiau mane šios knygos paveikė stipriai. Iki šiol „Sakiniai“ man patenka tarp top lietuvių autorių knygų trejetuko. Iš tos „menkosios eseistikos“ galima justi, kad čia esti poeto plunksnos, kaip į kompaktišką mažą žodžių kiekį įvilktas žaismingas, dažnai paradoksalus ar ironiškas / saviironiškas sąmojis. Būtent formos, o ne turinio pasirinkimai mane privertė labiausiai žavėtis Marčėno kūryba.  

Dar teko Aidą Marčėną sutikti 2015 metais Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje, kur jis kaip svečias kalbėjosi su mumis, niolikiniais mokiniais, apie didelius gyvenimo klausimus. Ir jo atsakymai į tuos ambicingus klausimus dažnai buvo iki skausmo paprasti, kai kada iki negalėjimo konkretūs, o kai kada paliekantys klausimą tokį patį atvirą ar net atviresnį, negu jis buvo prieš tai. Net galėjai matyti tų -niolikinių veiduose nusivylimą, maždaug „kodėl jis normaliai negali man paaiškinti, kokia yra prasmė X ar Y“. O man iš to susitikimo liko teigiamas įspūdis, kad rašytojas be didelių filosofijų, ekspromtu susukdavo tokius elegantiškai paprastus atsakus.  

Noriu pasidalinti keletą jo trumpų menkosios eseistikos šedevrų iš „Sakinių“ ir „Kasdienyno“:  

1) „Iš ko pažinsi kvailį Jam vis dar atrodo, kad jis yra svarbus. Ir apskritai jam atrodo, kad jis yra. O svarbiausia – jam atrodo“

2) „Priešingomis kryptimis Kiek reikia būti save įsimylėjusiam, kad taip savęs nemylėtum, ir kiek reikia žiūrėti savin, kad nebepastebėtum?“

3) „Su Juozu Erlicku... ...anoks ten ir gėrimas. Nuobodu. Vienas, du – ir mėnesio kaip nebūta.“

4) „Kuo guosti žmones, apie kuriuos ne per gražiausiai atsiliepiu? Esu Aidas“

5) „Poetinis mąstymas Lyg atrastum dviračius išrastoje Amerikoje“

6) „Apie šiuolaikinę visuomenę Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja moterys. Ir atvirkščiai.“

7) „Iš kalbos kasdienybės treniruočių Kuzinka Nomeda augina sūnų Titą bei dukrą Ulą, tad yra tituluota. Nenuovokiesiems pakartosiu: Tit Uluota“

8) „Laikas: sustotų, bet jis neturi tam laiko“  

Ir porą ilgesnių ir ne mažiau šmaikščių ar komedinių:

9) „Po ruski

Sapnuoju save kostiumuotą, draugiškai besišnekučiuojantį su Viktoru Uspaskichu, o gal reikėtų sakyti – Viktorą Uspaskichą, draugiškai besišnekučiuojantį su manimi, kostiumuotu...

Kad ir kaip ten būtų, bet tame sapne pašnekovui leidžiu suprasti žinąs jį esant ypač vertingą vienos draugiškos kaimyninės šalies slaptųjų tarnybų agentą. Viktoras kiek nuliūsta, bet stengiasi neišsiduoti. „Iš kur tu šias nesąmones gali žinoti?“ – pasiteirauja ir įdėmiai žiūri pro akinių viršų. „Gyvenimo kelyje žmogus palieka įvairiausių pėdsakų, – sapne didžiuojuosi savo karlamėjiškomis įžvalgomis. – O patyręs pėdsekys, toks senas Stovinti Kojinė, koks esu, lengvai tuos pėdsakus perskaito.“ Viktoras Uspaskichas nei patvirtina, nei paneigia ką tik išgirstus žodžius, tik įrausta ir šypsosi gudria Česyro katino šypsena.

Tai ką aš galiu dabar padaryti? Tik užmiršti... Bet neužsimiršta: atsisveikindami pasibučiuojame. Tris kartus. Rusiškai, bliadj.“  

10) „93

Susitinku būrelį lietuvių. „Kas nutiko pasaulyje per tas savaites, kol manęs nebuvo?" – klausiu.

Šitie, Vienos lietuviai, gudresni – jiems, kitaip nei mums, ne itin rūpi Radžio ir Merūno nuotykiai ir kas kėsinasi į Mią. „Nušovė Kadhafį“, – sako. „Kas tas Kadhafis?“ – noriu paklausti, nes tikrai nežinau, teisingiau, nebežinau, užmiršau. Bet laiku susivokiu, kad klausti nederėtų. Žmonės rimti, dar ką pagalvos; kad maivausi – tikrų tikriausiai.

"Tai matai, nušovė Kadhafį", – sakau. "Taip, nušovė, mėsos parduotuvėje", – galvomis kinkuoja lietuviai. Čia nebesusilaikiau. "Kas ta mėsa?" – klausiu.“  

Jei norite tokios menkosios eseistikos, tik x100 dozės, pagriebkite kada paskaityti „Sakinius“ ir „Kasdienyną“. 

O šį postą uždarysiu „King Crimson“ daina „Heartbeat“. Kodėl? Todėl, kad Aidas Marčėnas lygtais tam pačiam „Kasdienyne“ yra išreiškęs savo poziciją, kad Tony Levin yra geriausias progresyviojo roko bosistas. Tony Levin, nors dirbęs prie daug projektų, bet ryškiausias yra „King Crimson“. O „Heartbeat“ todėl, kad man Marčėno kūryba, dažnu atveju labiau negu kiti rašytojai, pasižymėjo šiuolaikiškumo pulsu ir gyvastingumu. Jis rašė šiuolaikiškai apie šiuolaikinius ir daug kam suprantamus dalykus. Ir tas man daro didelį įspūdį.  

Marčėnas Levin'ą sutiko Vilniuje, o aš jau labai greitai taikausi poną Levin'ą sutikti kažkur Skandinavijos pusiasalyje. Apie tai netolimoje ateityje.  

6

King Crimson - Heartbeat