Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
|
Autostopu iki Paryžiaus
Autostopu iki Paryžiaus
|
PROLOGAS Vasaros viduryje pirmą kartą pabandžiau keliauti autostopu. Užvedė. Labai norėjau dar vasarą pakeliauti autostopu po užsienį, bet reikėjo tėvų sutikimo. Tėvas Prancūzijoje, o mama neleido, sakė, kad kai būsiu pilnametis, tai galėsiu keliauti. Kągi, suėjo 18-lika, atėjo rudens atostogos. Jau nuo vasaros buvau suplanavęs patraukti į Prancūziją. Norėjau pas tėtį į Monpellier, bet apsigalvojau, man truputi per didelis atstumas, norisi juk ir mieste pabūt, o turėjau tik 9 dienas. Taigi, susiradau partnerę, nakvynę, susidėjau daiktus ir patraukiau į kelią su 30 eurų. 1 Diena Anksti ryte atsikėliau ir išėjau link autostrados. Elektrėnai dar miegojo, aš taip pat, nors ir traukiau lik kelio. Pasileidau Queen - Long Away ir pradėjau tranzuoti. Visiškai tamsu, 6:00. Automobiliai stojo neblogai, bet važiuodavo tai į visokius Žiežmarius, Praveniškes. Net buvo sustojęs taksi, bet nemokai nevežė. Po 40 minučių tranzavimo pagaliau sustojo ketvirta ir šį kartą jau gera mašina. Labai patiko keliauti po tamsiai, kažkaip nerealiai man atrodė. Vairuotojas užleido dainą, kuri jam tuo metu patiko, ir paklausė mano nuomonės apie ją. Gan nemažai apie ją prikalbėja ir pagyriau įdėja, tik pasakiau, kad vokalas per silpnas. Paklausus kas ją atlieka vairuotojas atskė, kad jis. Žandikaulis net nukaro. Net bendraudamas neatkreipiau dėmesio, kad tai tas pat balsas. Nors jis dainoje gerokai skyrėsi. Paleido mane prie IX Forto. Perėjau autostradą ir atsisėdau stotelėje ant suoliuko. Belaukdamas Simonos pasidariau užrašą "PL". Ją atvežė tėvai. Labai linksmai atsisveikinome su jais ir 8:00 pradėjome tranzuoti su užrašu "PL". Priėjo prie mūsų vaikinukas su šuniu. Pasikalbėjome kur keliausim. Jis keliaus į Šveicariją ir ten metus gyvens, mes - į Paryžių. Bekalbant su juo sustojo mums fūra. 10 minučių tranzavimo ir mes jau fūroje. Prie sienos persėdau pas kitą lenkų fūristą, pas jo kolegą. 9:44 kirtome Lietuvos - Lenkijos sieną. Nesu buvęs Lenkijoje ir man ji atrodė truputi keista. Įdomūs žiedai: tokie maži ir gražiai sutvarkyti. Keliavome su Simona skirtingose fūrose, bet beveik visą laiką matėme vienas kito fūrą. Sustojome degalinėje ir ten 45 minutes fūristai pailsėjo. Netranzavome, kaip beje ir kiekvieną kartą, kai tik vairuotojai sustodavo pailsėti. Toliau kėlionę tesėme kartu vienoje fūroje. Keliavome su lenkų fūristu iki Bialystoko. Bialystoke, kaip ir Kaune, tranzavom tik 10 minučių ir pasigavome fūrą iki Varšuvos. O tas vairuotojas buvo truputį pakvaišęs. Su juo beveik nesusikalbėjome, bet kai tik per radiją užgrojo Queen - I Want To Break Free (geriausia mano vaikystės daina) pasakiau, kad čia Queen ir kad man patinka. Užleido visu garsu, aš kaifavau. Bet kas po to buvo: užsileido savo lenkišką pūkinę muziką visu garsu. Kai jis sustojo 45 minučių poilsiui tai pailsėjome ir mes. Aišku, ne nuo kėlionės, o nuo muzikos. Popiete pakliuvome į Varšuvą. Pakliuvome beveik pačiame jos gale, prie išsišakojimo link Poznanės ir Vroclavo. Stengėmės kuo greičiau išsikrapštyti iš Varšuvos. O Varšuva mums tikrai atrodė tokia apmirusi, beveik nebuvo žmonių, nors gatvėse automobilių netruko. Sėdom į tramvajų ir po valandos bastymosi jau stovėjome geroje tranzavimo vietoje. Vėl 10 minučių ir mes jau lėkėme link greitkelio Lodz - Poznan. Kaimeliuose pasiekėme 120km/h. Nedaug? Pavažiuotumėte su juo. Nors tai ir nebuvo didžiausias greitis, bet bent jau taip atrodė. Tamsu, lekiame per kaimelius nardydami per visą kelią, lenkdami kitus automobilius 120km/h greičiu. Kelyje Lodz-Poznan tranzavome 21:00, jau kai buvo tamsu. Pusvalandis ir mes jau fūroje beveik iki Poznanės. Lenkų fūristas paklausinėjo kaip žymimos lietuviškos fūros ir po kažkiek laiko sustojo didelėje degalinėje. Ten susitarėme su lietuviu tolimųjų reisų vairuotoju, kad paveš mus iki Vokietijos sienos. Pajudės 4:00 (aišku, pajudėjome veliau ). Labai linksmai pabendravome, pavaišino mus alumi. Gerai dieną praleidome, o ir nukeliavome nuo Kauno apie 600km. Pirma nakvynė šiltai ir linksmai fūroje. 2 Diena Labai gerai išsimiegoję patraukėme su fūra link Vokietijos sienos. Truputi krapnojo ir pravažiuojanči automobili šviesos apšviesdavo lašus ant priekinio stiklo. Atrodė tikrai įdomiai, taip, lyg mašinos lėkdamos keltų žiežiarbas. Simona dar šiek tiek pamiegojo kai važiavome, o aš kalbėjausi su vairuotoju. Tikrai labai linksmas vairuotojas ir kėlionė neprailgo. Buvom susitarę, kad jis mus paleis degalinėje prie pat sieną, o jis mus paleido Nevadoje, gana tolokai iki sienos. Beveik visos fūros stovėjo, tik kai kurios išvažiuodavo, bet ir tai link Lietuvos, nes Vokietijoje sekmadieniais negalima fūristams važinėt. Jau galvojom, kad strigsim, nes buvo sunku gaudyti mašinas važiuojančias link Vokietijos. Po pusvalandžio pasigavom automobilį su vokiškais numeriais. Truputį pamiršęs vokiečių kalbą paklausiau ne kur važiuojate, bet iš kur. Atsakė, kad iš Lietuvos. Tranzavome tikrai blogoje vietoje ir vairuotoja pasakė, kad paėmė mus, nes galvojo, kad mums nieks nestos. O tada... Eina sau, taip buvo faina. Tik dar pasakė mums, kad į Berlyną nesuks (su Berlin lentele tranzavom) ir važiuos kitu autobanu nei mums reik. Bet mums nebuvo jokių problemų, nes sutarėme, kad išleis E50-tame, kelyje, vedančiame tiesiai į Paryžių. Autobanai, linksma kompanija - tiesiog nerealu. Labai gražūs vaizdai autobane, įdomūs pokalbiai. Vairuotoja paprašė, kad nekalbėtume kurį laiką, nes tada galės greičiau važiuoti. Šiek tiek nusivyliau, nes man labai patiko su ja bendrauti. Apskritai stengiuosi visada bendrauti su vairuotojais (savotiškai atsidėkoju už pavežimą). Ta lietuvė jau 12 metų gyvena ir dirba Vokietijoje. Pajudėjo iš Vilniaus panašiu laiku kaip ir mes iš Kauno. Pasiūlė mums dar užsukti į Ladenburgą - į viduramžių miestą, priklausiusį Romos imperijai. Važiavome su ja visą dieną, vakare užsukome į Loršą, po to į "Vasario 16-tosios gimnaziją". Pasiūlė mums nakvoti. Buvo jau kokia 21h, tamsu, be to iki Paryžiaus liko tik 500km. Sutikome. Keista buvo sutikti lietuviškai kalbančius žmones 1700km nuo namų. Kiek ji mus privaišino, paruošė lovą, pabendravome. Tikrai labai puiki diena - 2 automobiliai (abu vairavo lietuviai), nuvarėm apie 1050km, maistas, geras laikas ir dar nakvynė. Vėlokai vakare nuėjome miegoti. 3 Diena Gerai išsimiegoję, pavalgę pajudėjome. O kiek mums maisto davė kelionei ta lietuvė. Sakėm, kad mums tiek nereiks, bet vis tiek davė. Dar kartą važiavome į Loršą, nes vairuotojai ten trumpam reikėjo. Apvaikščiojome miestelį. Dieną gerokai kitaip atrodo. Labai draugiški žmonės, sveikinosi, mes taip pat. Po Loršo užsukome į Ladenburgą, viduramžių miestą, kažkada priklausiusį Romos imperijai. Pačiame centre mus pasitiko didžiūlė gynybinė sieną išlikusi nuo Romos laikų. Miestelio centras tiesiog žavi: nedidelės erdvės, spalvingi, bet stilingi nameliai, siauros gatvelės, nuoširdūs žmonės. Labai įdomiai atrodė daržovės sudėtos ant palangių iš lauko pusės. Lietuvoje jų greitai nerastum. Apskritai Ladenburgas turbūt gražiausias mažas miestelis kuriame man teko pabūvoti (gal gražesnis už Nidą, bent jau pastatais). Po Ladenburgo iškeliavome link E50-to. Nuvežė iki labai didelės degalinės. Atsisveikindama dar davė mums 10 eurų. Labai nenorėjome priimti, nes ir patys būtume su malonumu jai už viską užmokėję. Tikrai gera vairuotoja: paėmė iš blogos vietos, nuvežė apie 800km, apnakvyndino, pavalgdino, įdėjo maisto, labai įdomi, išleido geroje vietoje, o dar ir 10 eurų davė. Neilgai patranzavus pro mane su draugu praeinantis vyriškis pasakė, kad po valandos galės mus su fūra pametėti iki Prancūzijos. Atsipūtėme, atsisėdome ant suoliuko ir truputį patranzavome belaukdami jų. Po valandos, kai jie išėjo iš degalinės, pasakė, kad draugas turi problemų ir mūsų negali paimti. Susinervinome truputį. Vėl išejome rimtai tranzuoti ir gan greitai pasigavome jauną vokietuką. Su savo beveik nauju Pasatu autobane paspaudė iki 200km/h, daugiau nei Lenkijoje su kitu Pasatu, bet greičio taip nesijautė, nebent tik posūkiuose. Angliškai kalbėjo gerai, buvo įdomus. Paleido prie pat Prancūzijos sienos (tik vėliau sužinojome). Kalbinome fūristus, bet visi ilsėjosi ir į Prancūziją pajudėti turėjo kitą dieną. Pabandėme laimė tranzuoti autobane, nes buvo labai patogi vietą sustoti: greitis mažas, stabdėme aikštelėje, skirtoje stovėti autobusams. Viskas buvo gerai, jei ne dvi smulkmenos, kad negalima tranzuoti autobane, ir kad tą aikštelę nuo autobano skyrė ištisinė linija. Vairuotojai labai linksmai bendravo su mumis, mojavo rankomis, bet niekas nestojo. Tik po pusantros valandos sustojo fūra, bet vairuotojas nepanoro paimti musų abiejų. Perėjome prie degalinės įvažiavimo ir gal po kokio pusvalandžio, jau kai pradėjo temti, pasigavome Audi Allroad. Nutarėme, kad mums geriau jau su juo važiuoti ir išsukti iš mūsų kelio, nes nuo jo miesto iki Paryžiaus tik 260km. Vairuotojas kalbėjo su mumis rusiškai, vokiškai, bet tik ne angliškai. Kai mes jo nesupratome jis pasakė: gerai, aš anglų kalbos nemėgstu, bet pasakysiu jums... Jis labai pergyveno kur mes nakvosime, tiksliau ne mes, o kur Simona nakvos. Man sakė, kad aš esu išprotėjęs ir kad ji juk yra moteris. Sustojome į degalinę, pavaišino mus pyragu ir kalbino vairuotojus ar kas nors važiuoja į Paryžių. Nieko nepešė. Išleido mus prie mokėjimo už kelius punkto prie Chaumont ir pasakė, kad už trijų valandų užsuks pažiūrėti ar mes būsime. Jei mus ras tai pasiims ir suteiks mums nakvynę. Vieta tranzavimui buvo tikrai ne kokia, pravažiuodavo labai mažai mašinų, be to darėsi šalta. Po pusantros valandos tranzavimo pasigavome vieną automobilį, kuris važiavo ne mums reikiama kryptimi. Paleidome ir susistabdėme iškart po jo važiavusį automobilį. Simonai vairuotojas pasakė, kad važiuoja į Paryžių. Jai paklausus ar paiims ir mane jis minutėlę pamąstė ir pasakė, kad paiims. Atsipalaidavome, nes ir jis kalbėjo angliškai, be to noriai. Buvome pavargę be to jo Peugeot 407 važiavo labai tyliai ir gan greitai užsnaudėme. Prieš užsnausdamas dar pasileidau Mike Oldfield - To France. Įvažiavus į Paryžių pirmas įspūdis - didelis, velniškai didelis. Suvedė tikslų adresą į navigacinę įrangą ir mes vėl užsnaudėme. Pakėlė mus ir pasakė mums pažiūrėt į dešinę pusę kai važiuosime per Seną. Nors ir iš toli, bet Eifelio bokštas naktį tikrai atrodė įspūdingai. Iškart prasiblaškiau. Išleido mus maždaug apie 50m nuo Miguelio namų. Dar pusvalandis ir mes jau miegojome savo miegmaišiuose Miguelio namuose. 4 Diena Ryte gerai išsimiegoję susitarėme su Sara, 22m ispane studente iš Prancūzijos, kuri nakvojo pas Miguelį, kad nueisime į Luvrą. Kadangi neturėjome visiškai jokio plano ką veiksime tai visą dieną prasitrynėme Paryžiaus gatvėse su Sara. Mums buvo labai patogu, nes ji gerai mokėjo prancūzų kalbą. Pradėjome nuo Triumfo arkos. Įspūdingai didelė arka, bet ir taip pat įspūdingai triukšmingas žiedas aplink ją. Neįmanoma atsipalaiduoti, visur tos mašinos. Nuo Triumfo arkos patraukėme link Eifelio. Leidausi Avenue Des Champs Elysees žemyn. Už nugaros triumfo arka, MP3 kaip pakvaišęs traukė Queen - More Of That Jazz, vėjas purtė mano plaukus, o man buvo visiškai vienodai, kad mokykloje šiomis dienomis vyksta konsultacijos. Aplankę keletą muziejų sužinojome, kad Luvras šiandien nedirba. Užsukę į Armijos muziejų, pasibastę Paryžiaus gatvelėmis, pavalgę kavinėje pasukome link Eliziejaus laukų. Ėjau tiesiai per Eliziejaus laukus visą laiką žiūrėdamas į Eifelio bokštą. Negalėjau atitraukti akių. Labai gražu, be to ne atvirutėje. Ilgokai palaukėme eilėje ir pradėjau kopti į bokštą. Užsileidau Queen - Who Wants To Live Forever ir kopiau į tą nepasiekiamą kalną. Jaučiausi lygiai taip pat, kaip būdamas penkių metų. Juk klausiausi tą pačią dainą, kopiau taip pat beveik į kalną, kuris atrodė nepasiekiamas. Gerokai palikau Simoną su Sara. Gaila, kad jos ėjo lėtai ir dainos užteko tik iki pirmo aukšto. Dar pirmame aukšte grojai šiai dainai spėjau lengvai su ranka perbraukti per Paryžiaus "stogą". vaizdas tikrai nerealus, nuotaika taip pat. O dar geriau jaučiausi pagalvojęs, kad iš antro aukšto vaizdas dar gražesnis. Antras aukštas. Visas vargas (kėlionė nebuvo sunki, bet tokia turėjo būti) tik dėl šio momento (žinoma ir dėl daugelio kitų). Įdomiai atrodo gražus kalnas (kitą dieną sužinojau, kad tai Monmartras). Pirmame aukšte Sara užkalbino vieną vaikinumą. Užsikalbėjau su juo ir vėl užlipau į antrą aukštą. Stibsi (toks jo vardas) - šveicaras, kuris jau penktus metus keliauja po Europą autostopu. Labai įdomi asmenybė. Ilgokai keturiese (aš, Simona, Stibsi ir Sara) kalbėjome kavinėje, esančioje pirmame bokšto aukšte. Pakvietėme jį pasiplaukioti Senos upe. Stibsi kasininkei pradėjo malti, kad mes visi esam šeima ir kad jis su Sara yra tėvai, o mes su Simona vaikai. Kasininkė užsikvatojo ir mes vietoj 11 mokėjom po 7 eurus. Naktinis Paryžius iš laivo. Dauguma bažnyčių, kurių aš net nežinau pavadinimų, dauguma šviesų, palapinių prie Luvro po tiltu. Įspūdingiausiai atrodė Notre Damas. Išlipę iš laivo užsukome į kavinę ir ten pasikalbėjome, pasikeitėme adresais. Tas Stibsi tikrai pakvaišęs. Nesu matęs tokio įdomaus žmogaus. Jis gali valandų valandas kaip užvestas įdomiai kalbėti apie visiškai skirtingus dalykus. Kavinėje išsiskyrėme ir patraukėme namų link, link Neuily sur Seine. Miguelis parodė mums tai, ką jis veikia darbo metu. Tai buvo jo veido kopija. Darbo metu jis daro savo veido kopijas. Galite suprasti koks nuobodus vertėjo oro uoste darbas. Nakvynė tapo dar sudėtingesnė, nes atvyko trys serbai. Sumaišėm kokteilį iš visų alkoholinių gėrimų, kokių tik radom. pavalgėm, pagėrėm ir susiruošėme nakvoti. Taigi, nakvojome devyniese (trys serbai, du italai, du ispanai ir du lietuviai) 15 kvadratinių metrų kambariuke (kambariukas kartu su virtuve). Tame pačiame kambariuke buvo ir mūsu daiktai. Nieko panašaus ankščiau neteko patirti, bet man patiko. 5 Diena Gerai išsimiegoję atsikėlėme gan vėlokai. 18-mečių italų porelė iš Veronos, iš Romeo ir Džiuljetos miesto, išlėkė labai anksti ryte, net nepastebėjau kada. Jie susidarę planą ir Paryžių per dvi dienas geriau pažino nei mes, bet mes nors pailsėjome. Taigi, trys serbai, medicinos studentai keliaujantys traukiniais po Europą, Sara, Miguelis, Simona ir aš patraukėme pasibastyti po Paryžių. Vėl metro, 10 minučių ir mes jau Moulin Rouge. Gatvė niekuo neišsiskirianti, tik tas malūnas ir tos parduotuvės. Pavalgėme restorane... greito maitinimo... gerai, jau gerai, Mcdonalde . Toks šlamštas, bet sunku rasti ką nors pigesnio tokioje vietoje. Po Moulin Rouge patraukėme link Monmartro. Galvojau, kad tai mažas kvartalas su mažais pastatais ir siauromis gatvelėmis. Ne, tai didingas rajonas lyginant su Užupiu. Įdomiai atrodo gatvės: eini gatve, o prieš tavo akis ispūdingas Paryžiaus vaizdas. Monmartro bažnyčia tikrai didinga. Joje nedera tik tie LCD. Suprantu, bažnyčia tikrai didelė, bet tiems LCD čia tikrai ne vieta. Pabuvojau ir prie karuselių, kuriomis suposi Amelija iš Monmarto, pabuvojau ir bare, kuriame ji lankydavosi. Gatvės muzikantė kaip pašėlusi suko muzikinę dėžutę ir traukė serenadas, dėžutė kaip išprotėjusi skleidė įvairiausias melodijas. Monmartras - viena labiausiai patikusių Paryžiaus vietų. Nors ir erdvės nėra tokios mažos kaip Ladenburge ar Užupyje, bet meniška Monmartro dvasia tiesiog užveda, o dar tas vaizdas... Ummm... Kompanija taip pat labai puiki ir linksma. Tiesa, Monmarte juodaodis papraše duoti pirštą. Gerai, kad Miguelis įspėjo nedutoi piršto. Pasirodo, jie mazgioja tokius siūlus, susuka apyrankę ir prašo 10 eurų, tiksliau ne prašo, o reikalauja. O tų juodaodžių su virvutėmis ten daug... Po Monmarto patraukėme link Eifelio. Prie Eifelio išgirdome dvi moteriškes kalbančias lietuviškai. Užkalbinome. Pasirodo, viena iš jų iš Trakų, tik 30km nuo mano miestelio. Buvo labai malonu ausiai girdėti lietuvių kalbą, nes su Simona prie visų angliškai kalbėdavomės. Belaukiant eilėje prie bokšto Miguelį, serbą ir mane pašaukė gamta. Šlapinomės tik 30m nuo Policijos posto krūmuose. Buvo labai linksma ir keista. Į bokštą pakilome kai dar buvo šviesu, bet nuo bokšto antro aukšto stebėjome besileidžiančią saulę. Naktinio Paryžiaus iš bokšto taip ir nepamačiau, bet bent jau besileidžiančią saulę pamačiau. Patraukėme link namų. Aš kaip vaikas šokinėjau ir fotografavau Eifelio bokštą. Jis visas žibsėjo. Labai gražu. Nuostabiausias žmogaus kūrinys kokį tik esu matęs. Negalėjau atsitraukti. Su Simona atsiskyrėme nuo Miguelio su serbais (Sara Monmarte mus paliko) ir patraukėme link Luvro. Išlipome metro stotelėje ir pagal nuorodas ėjome link Luvro. Atsiradome pačiame Luvro piramidės viduje. Gražu. Luvrą apžiūrėjome tik iš išorės, nes neturėjome laiko pabūti viduje, o gal ir būtume turėję, bet mes neskubėjome. Po Luvro patraukėme link Notre Dame. Paryžius stebina bėgikų skaičiumi. Čia jų labai daug, bet man jų gaila. Koks bėgimas gatvėmis? Notre Dame nors ir naktinis, bet atrodė didingai. Gal iš priekio ne taip įspūdingai kaip iš šono, bet vis tiek nesu matęs Lietuvoje nieko panašaus. Patraukėme link namų. Devintą vakaro ieškojome vaikiančių prekybos centrų, bet tokių neradome. Toks tas naktinis Paryžius, truputi apmigęs. Tikėjausi triukšmingesnio. Išlipę iš metro stotelės prisifotkinome prie fontanų. Už jų - didingi dangoraižiai. Naktis, fonatnai, purslai, dangoraižiai. Pas Miguelį pažiūrėjome jo mėgstamiausio filmo, pavalgėme serbų paruoštus spageti ir visi devyniese (tiksliau aštuoniese - Sara negrįžo) nuėjome miegoti. 6 Diena Mažai išsimiegoję 6:00, atsisveikinę su visais palikome Miguelio namus. Migueliui palikau dalį maisto, kurį man buvo įdėjusi lietuvę, pas kurią miegojome. Metro iki pat E50-to ir nugrybavimas ne į tą pusę. Įsėdome į autobusą ir pamatėme, kad mus veža į centrą. O dar už bilietą 1,40 euro sumokėjom. Tada zuikiais per kelis autobusus grįžome prie metro stotelės. Praradome valandą. Vėl sėsdavome į autobusus, pavažiuodavome tol, kol jis nusukdavo į šoną nuo E50-to. Vieno vyriškio paklausėme kelio. Angliškai nesuprato, bet pakvietė į garažą. Ten susikalbėjome su amerikietę. Iškart paklausė ar autostopu keliaujame. Pažadėjo po 45min mus paimti ir nuvešti iki miesto galo ir nuėjo dėstyti pamoką. Suoliukas, saulutė, MP3. Greit tas laikas praėjo. Nuvežė pirma mus į parduotuvėlę. Nors ir atsisakinėjome, bet nupirko mums po sumuštinį. Skanus su tunu buvo. Amerikietę pati autostopu prakeliavusi 6000km ir tai buvo tik per vieną kartą, kai su draugu vyko 3000km į vestuves, o po to atgal. Nuvežė prie pat išvažiavimo į E50-tą. Tranzavome gan neblogoje vietoje, tik problema, kad mažokai automobilių važiavo. Jau vidurdienis, nieks nestoja, tik šypsosi pamatę užrašą "Reims", o mes jau valandą stovime. Pro šalį praėjęs prancūzas gestais nurodė, kur turėtume tranzuoti. Matėme, kad iš ten fūros važiuoja, bet ten labai bloga vieta sustoti. Eidami link tos vietos dar pamatėme pravažiuojančią fūra su lietuviškais numeriais. Tranzavome ant tilto ir labai greitai pasigavome belgą, kuris gerai kalbėjo angliškai. Galėjome važiuoti su juo į Belgiją, bet būtų tekę tranzuoti gan siaurame kelyje. Degalinėje norėjo mus pavaišinti, bet atsisakėme. Degalinėje prie Reims pasigavome prancūzę, kuri prastokai kalbėjo angliškai, bet labai stengėsi su mumis bendrauti. Negalėjome pirmi jos kalbinti, nes ji dažnai nesuprasdavo. Prie Metz ilgokai pašalę saulei besileidžiant pasigavome fūrą. Vairuotojas mus tikino, kad jis italas (tik vėliau sužinojau, kad turkas). Labai greitai įšilo oras ir pasidarė karšta. Kažkas blogai toje fūroje. Važiavau tik su marškinėliais. Turkas važiavo iki Niurbergo. Užsnaudžiau viršutiniame, o Simona apatiniame gaulte. Sustojo nakvynei ir sakė, kad miegos tik dvi valandas. Kai nusirengė tai toks prakaito dvokas pasklido po visą fūrą. Nulipau nuo gulto ir paklausiau, kur man miegoti. Nuvarė atgal mane į viršų, o pats atėjo pas Simoną. Kabinėjosi prie jos. Kadangi miegoti turėjome tik dvi valandas, tai miegmaišio neimiau, tik užsimečiau striukę. Ji perėjo pas mane ir abu šaldami, pavargę užmigome. 7 Diena Kadangi turėjome miegoti tik dvi valandas, tai žadintuvo nenustatinėjau. Atsikėliau ir išėjau į lauką. Išlipinėdamas netyčia išmečiau skardinę. Jau praeitą dieną klausiau ar išmesti, bet vairuotojas pasakė, kad ne. Prie skardinių gulėjo ir kažkoks metalo gabalas – turbūt viską priduos į metalo supirktuvę. Atidarius sunkvežimio duris pamačiau, kad jau gana šviesu. Susinervinau. Grįžęs pakėliau fūristą ir gan greitai patraukėme į kelią. Sunku buvo susidėti daiktus, nes fūroje buvo didžiulė betvarkė. SMS iš Lietuvos gąsdino mus, kad ten jau yra sniego. Apsirengiau dvejais marškinėliais ir dvejomis kojinėmis. Mums buvo likę tik 200km uostyti turko prakaito dvoką (gerai, kad bent jau kažkiek veikė gaiviklis). Išsiaiškinau kodėl kai variklis įjungtas salonas labai įkaista, o kai išjungtas labai atvėsta. Kaltas kažkoks plyšys prie keleivio kojų. Jaučiau, kaip iš ten ėjo labai karštas oras, nors turkas nebuvo įjungęs šildytuvo. Panelė buvo sutvirtinta izoliacijomis. Nors tai ir buvo Mercedes-Benz Actros, bet dar tokios sudrožtos MB fūros nesu matęs gyvenime. Buvo sustoję porą kartų degalinėse. Paskutinėje paaiškinau, kad mums dar reikia pavažiuoti, lipsime kitoje. Likus 5km iki mums reikiamos degalinės pamačiau raudonai perbrauktą ženklą, kad iki degalinės liko 5km. Artėjant užrašai vis tiek buvo nubraukti. Pasidarė nejauku. Degalinė neveikė, nes vyko kelio remonto darbai. Suknistai pasijutau. Žinojau, kad turkas važiuos link Miuncheno, žinojau, kad atsidursime mums reikiamame kelyje, tik bus viena smulkmena - važiuosime ne į tą kryptį! Negana to mus aplenkė policija ir keistai pradėjo važiuoti mūsų greičiu. Simona pasislepė po striuke. Policija suko link Miuncheno, mes ir. Viename išsišakojime mūsų keliai išsiskyrė ir mes trumpam atsipūtėme iki tol, kol jie mus vėl pasivijo ir sustabdė. Paėmė mūsų pasus, paklausinėjo kur važiuojame, iškraustė mano daiktus, apklausė ar neturime alkoholio, tabako, narkotikų. Dvi valandas kratė turką. Simona juokėsi iš jo. Atrodė visai kitaip nei naktį – toks nekaltas, nepasitikintis savimi, sugniuždytas, nuskriaustas. Niekur negalėjome judėti, nes neturėjome pasų. Apsidžiaugėme, kai mus paleido, tik turkas nebuvo labai laimigas, nes turėjo sumokėti baudą ir negalėjo tęsti kėlionės – turėjo nuvažiuoti iki sekančios degalinės. Joje mes ir išlipome. Tranzavome su Leipcigo užrašu, bet buvo sunku tranzuoti, nes daug kas važiavo Miuncheno kryptimi. Po valandos šalimo ir tranzavimo vienas vairuotojas parodė, kad mes jo palauktume. Belaukdami jo tranzavome ir mums iškart sustojo sena dyzelinė Opel Astra. Trys susilaižę vyriškiai atrodė keistai, kaip kokie mafai. Du virš 40-ties metų ir vienas virš 20-ties metų. Labai keistai kalbėjo vokiškai, o tarpusavyje serbiškai. Pažadėjo pavežti iki Niurbergo, iki miesto, kuriame turėjome būti ryte. Paprašėme, kad mus išleistų degalinėje. Pasakė, kad nėra jokių problemų. Kai pravažiavome fūrų aikštelę mane aplankė bloga nuojauta, be to Euroatlase nebuvo pažymėta degalinė link Niurbergo. Įvažiavome į Niurbergą. Buvau per daug pavargęs ir nusivylęs ta diena, kad ką nors sakyčiau. Atvažiavome į centrą ir jie sustoję mums pasakė, kad čia traukinių stotis (sakėm petrol station - suprato train station). Padėkojome, o išlipę nusikeikėme. Pasiklausėme vieno vyriškio kur yra degalinė. Priėjome ją, bet ji atrodė gan apgailėtinai. Ėjome toliau ir pamatėme nuorodas link Leipcigo. Niurbergas gan niūrus, gal tik kažkiek įdomūs seni pastatai. Sėdome į tramvajų ir zuikiu pavažiavome. Pasiklausę kur būtų patogu tranzuoti ir paėję apie kilometrą atsidūrėme pačiame miesto pakraštyje, autobuso stotelėje. Saulė jau buvo beveik užsivertusi, mūsų entuziazmas taip pat. 10 minučių ir sustojo pirmas automobilis. Ne, paleidome. Tik vėliau pagalvojome, kad bent iki autobano galėjome pavažiuoti. Turėjome tik vieną tikslą – atsidurti autobano degalinėje link Leipcigo. Dar 15 minučių ir mus pavežė iki autobano. Vieta tranzuoti gera, tik kad jau saulė jau visai pasislepė. Gan greit pasigavome BMW 320. Vairuotoja kroatė, kuri jau 31 metus gyvena Vokietijoje. Labai įdomiai šnekėjome. Išgąsdino pievos: dideli žali plotai, kuriuos staigiai pakeičia sniegas. Grojant puikiai muzikai mums besišnekant prieš pat mus įvyko avarija: VW Passat trečioje juostoje trekėsi į mažulytę Opel Corsa ir ta besibrūžindama į apytvarus pašokinėjo ir sustojo. Kroatė vienintelė iš vairuotojų sustojo padėti. Niekada nepamiršiu to vaizdo: tamsu, autobanas, kroatė su kūdikiu ant rankų sustabdė visą autobano eismą ir didingu žingsniu žengė iki savo automobilio. Mes kūdikį raminome, o ji mūsų atsiprašiusi dėl nepatogumų grįžo prie Opel Corsa. Policijos žiburėliai draskė tamsą, Simona supo kūdikį, o magnetola traukė nuostabią dainą, kurios priedainio žodžiai "Spread your wings and fly away" (tokie patys, kai ir Queen – Spread Your Wings (daina iš "Audimo" reklamos)) tiesiog ramino. Pora valandų ir mes vėl judame. Opel Corsa vairuotojas nesuprato vokiškai, tai mūsų vairuotoja jam padėjo. Degalinių nematėme, nors jos turėjo būti, be to išsukome iš mums reikiamo greitkelio. BMW vairuotoja pasiūlė mums nakvoti. Būčiau nesutikęs, bet man labai patiko su ja bendrauti, be to reikėjo po dušu palysti. Plauen nedidelis (60000 gyventojų) miestelis su senais pastatais, kurie suteikia jaukumo. Labai patiko vakarienė. Maišiau paštetą, sūrį, duoną iš vištienos, skrudintą duoną, agurkėlius ir net džemą. Buvo fantastiška, o dar ta kroatiška kava. Siūliau paragauti dešros iš Lietuvos, kurią taip ir nepradėjęs atvežiau atgal į Lietuvą. Atsisakė ir pasakė, kad jos maisto užteks. Kroatė bedarbė. Siuntė Cv į fabrikus, bet jos neprimdavo į darbą, nes jis yra per sena, jai "net" 45-eri. Kroaiė kaip ir lietuvė, pas kurią nakvojome, sakė, kad Vokietijos ekonomika po truputi smunka ir kad gyvenimas Vokietijoje nėra toks geras kaip atrodo. 800 eurų bedarbio pašalpa anot jos nėra tokia didelė, kaip gali atrodyti, nors man ji vis tiek atrodo didėlė. Dalį pašalpos vaituotoja moka už būsto paskolą (už butą mokėjo 60000 eurų), dalį transportui (sakė, kad greit parduos automobilį, nes benzinas brangsta), o už likusius pragevena. Miguelis uždirba 800 eurų, iš jų 600 eurų moka už kambario nuomą. Dar 200 eurų gauna iš valstybės, bet už juos perka transporto bilietus ir panašiai. Maistui lieka 200 eurų. Mano nuomone kroatė dar geriau gyvena už Miguelį, nors ji ir bedarbė. Ktoatė labai mėgsta dėliones. Dauguma 2000-3000 tūkstančių detalių ir visos tik vieno dailininko. Paruošė mums lovą, patalnę. Palikę ją žiūrinčią indiškus serialus (jai labai patinka) nuėjome miegoti, o miegojome labai saldžiai, taip pat saldžiai kaip ir pas lietuvę. 8 Diena 7:30 atsikėlėm, susipakavom daiktus ir prikėlėme kroatę. Atsigėrėm kavos, pasikalbėjom. Kai kroatė mums siūlė pas ją pernakvoti paklausė ar mes ją priimtume pernakvoti jei ji į Lietuvą atvažiuotų. Žinoma, sutikome. Ryte palikome jai adresus. Nos jau mums buvo laikas judėti, bet mes vis tiek su ja bendravome. Labai patiko. Žinojome, kad ji mūsų negalės pametėti iki degalinės ir kad mes patys turėsime kaip nors kapstytis iki autobano, bet mums nebaisu, išsikapstėme iš Paryžiaus - išsikapstysime ir iš Plauen. Nurodė mums tik kryptį kuria turėsime eiti. Atsisveikinome, padėkojome už viską ir pažadėjome atsiųsti nuotraukas, kurias padrėme su ja ir dar kelias iš Lietuvos. Prisiminęs užmirštą vokiečių kalbą paklausinėjau žmonių kelio ir beveik išėję iš miesto apie 11:00 apsistojome stotelėje prieš pat šviesoforą. Gerai, kad Simona moka bendrauti su vairuotojais. Mano silpnas regėjimas, net nematau, ką vairuotojai rodo, o ji labai linksmai stabdo mašinas. Gan greit susitabdėme vieną. Pavežė link autobano. Išleido kažkokiame miestelyje dar mažesniame už Plaue, tiksliau labai mažame. Eismas tragiškas. gal po kokių 15 minučių pasigavome Renault Clio. Kaip keista. Tokioje vietoje greitai susistabdėme automobilį, kuris važiavo iki Berlyno. Super! Labai patiko važiuoti siaurokais keliukais. Gerokai įdomiau nei autobanais, be to ir gamta gražesnė. Automobilius taip pat greičiau susitabdėm nei degalinėse. Truputi pabendravau su vairuotoju, bet man buvo sunku bendrauti vokiškai, o jis angliškai nekalbėjo. Simona iškart užsnaudė, aš truputi vėliau. Net pats nepastebėjau kada. Vienoje degalinėje susitarėme kur jis mus išleis. Jis važiavo pro visai kitą pusę Berlyno nei mums reikėjo ir mes išlipome ne E30-tame, o vis tame pačiame E51-mame, tame pačiame kelyje, vedančiame nuo Miuncheno, tame pačiame, kuriame dvi valandas praleidome su policininkais. Išsiskyrėme prie dviejų degalinės išvažiavimų. Simonos išvažiavime važiavo gerokai daugiau automobilių. Taip išėjo, kad ji juos stabdė dešinėje kelio pusėjė, o aš kairėje vairuotojams rodydavau užrašą "Berlin". Gal po valandos tranzavimo Simona stabdė už autobuso važiavusį automobilį, bet sustojo autobusas. Truputi nustebome. Priėme labai šiltai. Dauguma žmonių buvo įkaušę, važiavo žiūrėti futbolo rungtynes Berlyne. Kvietė ir mus, žadėjo, kad bus nakvynė, alus, galės aprodyti miestą. Vis dėl to atsisakėme - buvo jau šeštadienio pusiaudienis ir mes skubėjome namo, nes esame 12-toje klasėje ir nesinori paskutiniais metais praleidinėti pamokas. Labai linksmai pabendravome su keleiviais. Klausinėjo mūsų iš kur į kur važiuojame. Jiems atrodė neįtikėtina, kad galima autostopu tiek keliauti. Atlaisvino mums vietas ir mes atsisėdome prie vieno linksmo jauno vokiečio. Pradėjo pasakoti apie alaus šventę Bavarijoje, apie tai, kiek daug alaus gali išgerti prie jo sėdintis vyriškis. Matėm, kad jau jis nemažai jo buvo išgėręs :-D. Vairuotojas buvo geras to linksmo vokiečio pažįstamas ir mes susitarėme, kad mus išleistų degalinėje. Išlipidami atsisveikinome su visais. Manau, kad jiems buvo nebloga atrakcija, mums taip pat, nors ir tekeliavome tik 20km. Išlipę jau ruošėmės eiti iki degalinės išvažiavimo, bet Simona pastebėjo, kad išlipome prie pat lietuviškos fūros. Geras. Vairuotojas buvo viduje. Paprašėme, kad paveštų. Sutiko, tik turėjome 10 minučių palaukti. galvojome, kad jis važiuoja į Lietuvą, bet tik po kurio laiko jis pasakė, kad iš Via Baltica išsuks kai bus likę 50km iki Varšuvos. Fūristas buvo labai linksmas, daug pasakojo apie JAV, apie Las Vegas, apie savo tolimūjų reisų vairuotojo darbą Amerikoje. Pats automobiliu kiaurai išmaišė Europą. Kartą su žmona važiavo į Vokietiją pirkti prekių ir sumastė užsukti į Monaką. Monakas ir Las Vegas - tai turbūt du jam labiausiai patinkantys miestai. Ir ne vien dėl lošimų. Mūsų kėlionė jį nelabai nustebino, nes kartą vežė dvi lietuves, kurios porą savaičių po Europą autostopu keliavo. Tik jos atrodė kur kas prasčiau: lietus buvo sulijęs visus jų daiktus, visos nakvynės buvo po atviru dangumi, tuo tarpu mūsų daiktai buvo sausi iš švarūs, palapinės taip ir nanaudojome per visą kėlionę. Beje, jos taip pat pasiprašė, kad pavežtų. Jos ir mes - vieninteliai autostopininkai, kuriuos jis pavežė. Per Vokietijos - Lenkijos sieną praėjau, po to vėl grįžau į fūrą. Mačiau daug automobilių su lietuviškais numeriais, bet net pats nežinau kodėl neišlipome ir netranzavome jų, galbūt dėl to, kad norėjome nuotykių, nes kėlionė buvo labai lengva išskyrus 7-tą dieną. Buvome sustoję toje pačioje Nevadoje, kurioje susitabdėm lietuvę, pas kurią nakvojome. Po to sustojome dar vienoje degalinėje. Fūristas už tai, kad užsipylė degalū gavo nemokai dvi porcijas dešrelių su bulvėmis. Vieną atidavė mums. Ladėkojome ir skaniai pavalgėme. Girdėjome prie mūsų besikalbančius lietuvių fūristus. Kai sustojo nakvoti mums iki Varšuvos buvo likę apie 250km. Vairuotojas norėjo, kad mes nakvotume. Gal ir būtume nakvoję, jei jis būtų iki Lietuvos važiavęs, bet atsisakėme, nes vis dėl to tik apie pietūs būtume buvo Varšuvoje, o dar per ją persikapstyti ir dar grįžti namo. Atsisveikinome ir jis mums pasakė, kad jei nieko nesusitranzuosime galėsime ateiti nakvoti į jo fūrą. Lietus truputį krapnojo, tamsu, 21:00, šalta. Po pusvalandžio susitabdėme VW Golf IV TDI. Važiavo iki Varšuvos. Kalbėjo darkyta lenkų, rusų, baltarusų kalba, panašia, kokia kalba Lietuvos lenkai. Sunkiai Simona su juo susikalbėjo, o aš pasnaudžiau, nes rusų vis tiek nesuprantu. Savo jau Vokietijoje atidirbau. Jis mums aiškino, kad važiuotume nes per Varšuvą, o mes jam aiškinome, kad mus reikia per Via Baltica važiuoti. Sustojome stovėjimo aikštelėje ir nuėjome į vidų. Sedėjo ten kažkoks mechanikas. Spėju, kad mūsų vairuotojas yra kažkoks verslininkas ir jam priklauso šita aikštelė. Simona nervinosi, o aš jai aiškinau, kad nepyktų, vis tiek stumiame nakties laiką, o lauke pilna sniego ir mes tiesiog negalėtume nakvoti. Šiltai pasedėjome, pavaišino kava. Užkrovė internete Lenkijos žemėlapį ir parodė, kad mus apveš aplink Varšuvą. Šiaip nesupratome, kur jis mus išleis, bet matėme, kad po to tas kelias susijungs su Via Baltica. Mums tiko ir mes sėdome tęsti kėlionę. Laikrodis jau rodė, kad jau buvo po vidurnakčio ir jau prasidėjo kita diena. 9 Diena Prabuksuodamas ratus golfas išrūko iš aikštelės. Lėkėm per siaurus keliukus, per kaimeliu. Tikrai nežinojau kur esam. Posūkių daug, sankryžos kelios. Ramina tik ženklas, kad iki Augustovo liko kažkiek tai kilomentrų. Kaimelyje pamatėme antrą tranzuotoją per visą kėlionę. Per raciją bandėme susisiekti su lietuvių fūristais, tiksliau Simona bandė. Atsiliepė tik vienas, kuris į Berlyną važiavo. Iš prieš tai mus vežusio fūristo sužinojome, kad lietuvių yra 12-tas janalas. Vairuotojas bandė susisiekti su lenkų fūristais, bet taip pat nieko gero nesigavo. Išleido mus kažkokioje degalinėje, nurodė, kad mums reikia judėti tiesiai. Padėkojome, o laikrodis jau rodė po pirmos nakties. Jau šiek tiek laiko prastūmėme. Vaikščiojom po degalinę, ieškojom nemiegančių fūristų. Vieną rusiškai užkalbinome, pasirodo, užkalbinome lietuvį. Jau sunkiai prakalbėjo. Pasakė, kad dviese vairuoja ir kad šitame kelyje mažai automobilių važiuoja, tik tam tikros fūros ir šiaip vietinės. Pasiūlė nakvynę jei mums nesigaus tranzuoti. Padėkojome ir nuėjome tranzuoti. Šalta buvo tik kojų pirštams ir rankoms. Simona bent jau pirštines turėjo. Kūnui nebuvo šalta. Automobilių važiavo mažai. Stabdėm - nestojo. Pradėjau jau nejausti kojų pirštų. Po 40-ties minučių netikėtai sustojo Fiat Uno. Senas automobiliukas, tiksliau grabas. Įsėdome. Nežinojome kur jis važiuos, nežinojome kiek kilometr važiuos, žinojome, kad mums čia šilčiau ir kad išlipsime iškart kai jis tik nusuks nuo šio kelio. Kojų pirštus bandžiau judinti, bet tai sunkiai išėjo. Pradėjau ieškoti telefono ir neikur jo neradau. Man buvo visiškai tas pat, nebūčiau vis tiek grįžęs - kur ten aš jį būčiau radęs, be to dar tektų tranzuoti ne namų kryptimi. Laimei, radau aš jį kažkur ant galinės sėdynės. Važiavome lėtai, kokių 40km/h greičiu. Fūros mums tik lenkė ir lenkė. Truputį paspausdovo po to vėl vos vilkdavosi. Atrodydavo labai įdomiai: vilkdavosi lėtai, raugėdavo, kai paspausdavo nutildavo, po to vėl. Tiksliau nelabai jis ten raugėdavo. Lyg ir murmėdavo kažką, lyg ir raugėdavo. Nelabai suprasi. Išleido mus kažkokiame miestelyje. Padėkojome ir atsistojome už žiedo tranzuoti. Kad nebūtų šalta ant sniego su kojomis išvaikčiojau didelį užrašą "AUTOSTOP.LT". Jei turi internetą tegul pasiskaito. Neužilgo sustojo rusų fūristas. Supyko, kai išgirdo, kad mes į Bialystoką važiuojame. Net neėmė mūsų. dar po kiek laiko pasigavome vietinį automobilį, kuris važiavo vos kelis kilometrus. Vėl nesėdome. Vėl po kokių 40-50-ties minučių pasigavome Citroen XM. Pasisveikinome rusiškai ir vairuotojas mus maloniai nustebino pasakydamas, kad galime ir angliškai kalbėti. Mums po bendravimo su lenkais tai buvo lyg lietuvių kalba. Labai moloniai bendravome su vairuotoju. Jis nuo Eseno ištisai važiuoja. Sakė, kad jau visą parą prie vairo sėdi. Vėl per raciją tike mes tiek jis bandėm pasigauti fūrą. Vėl nieko neišėjo, visgi naktis. Jau kai pavargome bendrauti pasileido savo muziką. Grupės nežinau, bet tas Hard Rock tikrai vežė. Užsukome į degalinę ir ieškojome fūrų. Simona su vienu lietuviu, kuris krapštėsi po savo fūrą, pakalbėjo, bet pasakė, kad nežino kada susiremontuos savo fūrą. Išleido mus kažkur kitoje degalinėje. Jau buvo beveik pradėję švisti. Užsukau į degalinę ir tualete užsidėjau trečią porą kojinių. Be to buvau su trimis maikutėmis (dar vieną pas kroatę buvau užsidėjęs). Tranzavome už sankryžos prie ženklo, kuris draudžia sustoti. Pravažiavo tas pat lietuvis fūristas, kuris remontavo savo sunkvežimį. Net nekreipė dėmėsio į mus. Po jau pasidariusio standartinio tranzavimo laiko naktį Lenkijoje, po 40-ties minučių sustojo lietuvis fūristas. Pergyveno, kad mes dviese esame ir kad jis gali baudą gauti. Pasakėme, kad Simona atsiguls ant gulto, o per sieną patys pereisime. Įjungė pečiuką, nes mes buvome truputį sušalę. Padėkojome labai. Simona gan greit užsnaudė, o aš jausdamas pareigą bendravau. Ir pats nepastebėdavau kai trumpam atsijungdavau. Vis dėl to jau parą nemiegojau. Jau buvau susiruošęs pasnausti kai per radiją užgrojo Queen - Show Must Go On. Kaifavau nuo muzikos. Vairuotojas pasakė, kad ir jam Queen patinka. O tada ir prasidėjo. Tiek išsikalbėjome apie muziką. nebuvau taip kalbėjęs apie muziką nuo Queen gerbėjų susitikimo. Neužilgo privažiavome sieną. Į Lenkiją įvažiavome 16:30, išvažiavome 8:30 Lenkijos laiku. Lenkiją per naktį pralėkėme per 16h. Kaip primam autostopui užsienyje ir dar naktį manau, kad neblogai. O nuo sienos prasidėjo visi sunkumai. Lietuvą atrodė tokia niūri, turbūt niūresnė už Lenkiją. Vairuotojai taip nestojo, sustojo tik viena fūrą, bet nenorėjome išsiskirti. PO pusvalandžio pasigavome seną Mazda 323. Pasakė, kad važiuos iki Kazlų Rūdos ir išleis mus truputi už jos geroje degalinėje. O vairuotoja! Nesu dar gyvenime matęs tokio žmogaus, kuris tiek keiktųsi. pasirodo, ji jau ir senelė. Išlipo vienoje degalinėje, nuėjo mokėti už benziną. Bet kaip ji rėmą išmetusi ėjo. Šakės. O ir išleido mus ne kažkioje degalinėje, o suknistoje sankryžoje su Via Baltica. Fūros visai nestojo, neuvo joms kaip sustoti. Palaukę virš valandos ir dar kartą pamatę tą senutę nuvažiuojančią link sienos pradėjome eiti link Marijampolės. Tik 5km iki jos buvo. Ir labai greit susitabdėm BMW 5 (E34). Ir tai buvo mano šimtasis susitranzuotas automobilis. Pavežė iki Marijampolės. Paleido degalinėje, bet mes dar šiek tiek paėjome į priekį. Iš ten greit pasigavome seną Audi 80. Senukas iš Kauno buvo aplankyti savo brolio. Visiems vairuotojams sakydavome į priekį kur važiuosime, o atgal iš kur važiuojame. Kaip ir visiems jam taip pat tai atrodė neįtikėtina. Paleido prie pat Nemuno ir mums iki Megos buvo likę apie 4-5km. Stabdėme, bet nieks nestojo. Nuėję beveik iki Megos atsisveikinome ir su dideliais įspūdžiais išsiskyrėme. Būčiau gal ir palidėjęs Simoną iki Klaipėdos jeigu būtų buvę bent jau kažkiek anksčiau ir jeigu būčiau turėjęs pirštines. Simona greitai pasigavo automobilį iki Kryžkalnio, o nuo ten iki Klaipėdos. O aš su sušalusiu nykščiu ilgai gaudžiau automobilius. Pamatydavau, kad nykštys nusileisdavo, su kita raka pakeldavau. Patranzuodavau, paeidavau. Pasigavau BMW 5 (E39). Pavežė tik iki Savanorių prospekto galo, iki patogios vietos tranzuoti. Stotelėje stovėjo kažkokia mergina. Aš visad tranzuoju stotelės pradžioje ir palieku pakankamai vietos kitiems, o ji tranzavo per pat vidurį. Užlįsti negalima, tai paėjau už jos, bet už jos stovėjo automobilis, tai dar ir už to paėjau. Gerai, kad jis pasitraukė. Po 6 minučių tranzavimo šitoj vietoj važiavo krovininis autobusiukas ir mergina jo nestabdė. Aš stabdžiau, nes man jie dažna stoja ir vairuotojai dažnai bendrauja. Sustojo. Kągi, nušluosčiau nosį merginai. Grįžau namo nemiegojęs 34 valandas, nevalgęs 23 valandas, pavargęs, su trimis atvirutėmis, nuknistomis Monmarte ir su pilna galva įspūdžių. Europa, laikykis! EPILOGAS Šešios dienos kelyje, dvi dienos ir trys naktys Paryžiuje, puikiai praleistas laikas, Ladenburgas, Hiutenfeldas, Loršas, Plauen, pirmas autostopas užsienyje ir išleisti 25,27 eurų ir 28,99Lt, nukeliauta apie 4700km. Keletas kėlionės rekordų: Didžiausias greitis - 200km/h. Didžiausias atstumas nukeliautas vienu automobiliu - 800km. Didžiausia suma, gauta iš vairuotojo - 5 eurai. Pravažiuota Lenkija naktį per 16 valandų. Kaunas - Paryžiaus per 64 valandas. 1300km per 21,5 valandos. Išlaidos: Maistas - 22Lt, 3,87 eurų. Mokami objektai - 13 eurų. Visuomeninis transportas - 11,40 eurų. Lauktuvės - du Eifelio bokštai už 2 eurus ir keturios nuknistos atvirutės Monmarte (pirma mano vagystė). Pirmas, bet ne paskutinis autostopas užsienyje. |
 2007 m. sausio 20 d. |
|
2008 m. liepos 16 d. 2007 m. gruodžio 30 d. 2007 m. lapkričio 16 d. |
Komentarai (5)
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Artimiausi įvykiai
Kas vyksta?
Konditerijus
mėgsta
Diana Ross dainą
I'm Coming Out
Konditerijus mėgsta Release Me
Konditerijus mėgsta Sweet but Psycho
Alvydas1 mėgsta Trumpets (Never be the Same Again)
Konditerijus mėgsta maNga albumą X
Alvydas1 mėgsta Before We Disappear
malia mėgsta Stronger
Sahja mėgsta Release Me
einaras13 mėgsta Kanye West dainą Stronger
Silentist pakomentavo Demotyvatoriai, linksmos nuotraukos, komiksai, karikatūros ir t.t.
Konditerijus mėgsta Release Me
Konditerijus mėgsta Sweet but Psycho
Alvydas1 mėgsta Trumpets (Never be the Same Again)
Konditerijus mėgsta maNga albumą X
Alvydas1 mėgsta Before We Disappear
malia mėgsta Stronger
Sahja mėgsta Release Me
einaras13 mėgsta Kanye West dainą Stronger
Silentist pakomentavo Demotyvatoriai, linksmos nuotraukos, komiksai, karikatūros ir t.t.
Pokalbių dėžutė
13:06 -
Silentist
Papa was a Rolling Stone,
Where ever he laid his hat was his home
and when he died, all he left us was alone
Where ever he laid his hat was his home
and when he died, all he left us was alone
09:20 -
Silentist
Gal as cia toks vienas bet talking heads ir REM nera 1 hito grupes! Gal jos legendines labiau nei nightwish, marduk ar net within temptation bet cia kaip kam 
Informacija
Šiuo metu naršo narių: 2
Neregistruotų vartotojų: 409
Iš viso užsiregistravę: 73574
Naujausias narys: ScottyLenk
Šiandien apsilankė: 184091
2007 m. kovo 11 d. 18:46:51
____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"
2007 m. vasario 5 d. 11:00:48
____________________
"Tikroji muzika slypi tarp natu" Volfgang Amadeus Mocart
2007 m. sausio 25 d. 13:44:59
2007 m. sausio 20 d. 23:50:28
____________________
... ** . . niekam čia tavo nuomonė neįdomi..
2007 m. sausio 20 d. 16:50:52
.
____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"