Autostopu link dangaus

Autostopu link dangaus

Invisible_Man

Tai buvo neplanuota. Tai neturėjo įvykti. Netikėtai mane aplankiusi beprotiška mintis, žiemą prie -12 pamatyti kalnus, sekančią dieną buvo pradėta įgyvendinti. O viskas buvo taip:

Sekmadienį vakare grįžęs iš Talino tikėjausi pailsėti. Tikėjausi...
Antradienį mokykloje paskelbė karantiną. Taigi, į mokyklą reik eit tik pirmadienį ir turime netikėtas keturias lasivas dienas. Draugas, kuris nei karto nėra tranzavęs ir yra nusiteikęs prieš autostopą, pasiūlė kur nors varyti per tas laisvas dienas. Atsinešiau per pertrauką Euroatlasą, išsirinkome kelias šalis, po to pasigooglinę ir įvertinę astumus ir vaizdus pasirinkome Slovakiją. Per HC rašinėjau bet kam iš Slovakijos. Visiškai nežinojau kur nakvosiu. Į vakarą gavau atsakymą iš Dolny Kubin, kad esame ten laukiamas. Kitos dienos ryte ištranzavome.

Vasario 21 diena

Naktis prieš kėlionę buvo trumpa kaip ir visada. Rytas, net keista, labai lengvas. 5:00 atsikėliau, jau 6:10 stovėjau greitkelio Vilnius - Kaunas stotelėje. Laukiau, laukiau, o Mindaugo nė kvapo. Mintyse pradėjo virti mintys kaip turėsiu lėkt vienas be telefono, nes tik Mindaugas jį turėjo, kaip turėsiu iš vairuotojų rašyti SMS Evitai iš Slovakijos, kad jau greit būsiu vietoje. Dar aršiai besiplėšantis Roger'io Taylor'o, Queen būgnininko, vokalas per mano MP3 grotuvą įkvėpė mane varyti vienam:
„Hey you boy hey you hey you boy
Think that you know what you're doing?
You think you're gonna set things to rights
You're just another picture on a teenage wall
You're just another sucker ready for a fall
You gonna fight from the inside
Attack from the rear
Fight from the inside".
Bet staigiai šias mintis nutraukė atėjęs Mindaugas. Truputį patranzavę kartu išsiskyrėme, tiksliau Mindaugas nuėjo į stotelę. Greitai pasigavau automobilį, pasiklausiau ar draugą paims ir mes bent jau trumpam išsivadavome iš tų -12 laipsnių. Kaune paleido mus prie Savanorių prospekto pabaigos, nuo kurios ėjome iki IX forto, prie degalinės. Ėjome skubėdami, vis tiek nelabai tikėjomės susitranzuoti. Saulė jau kilo ir nervinausi, nes diena po truputį bėgo. Nepriėjus iki tranzavimo vietos, tiksliau likus kokiem 100-200m gaudžiau automobilius ir iškart pasigavau Fiat Tempra. Vairuotojas šiek tiek šnekus, kėlionė iki Marijampolės neprailgo, skirtingai nei tranzavimas Marijampolėje. Išsiskyrėme, tranzavome atskirai, bet vis tiek niekas nestojo. Praeidama viena mergina užkalbino mus. Pasirodo, kad ji grįžta iš Talino ir buvo Taline tuo pačiu metu kaip ir aš. Nuėjo ji truputį toliau ir tranzavo. Mums net nepastebėjus dingo. Sekasi. Po valandos tranzavimo sušalęs Mindaugas pasiūlė nueiti į degalinę, kuri buvo prie pat mūsų. Sušilom, draugas kavos atsigėrė. Supykęs ant manęs pasakė, kad tranzuos tik valandą ir po to jau tranzuos link namų. Kalbinau, kad dabar jau tikrai mums kas nors sustos ir kad neverta grįžti namo. Vis tiek nebūčiau grįžęs namo, būčiau keliavęs kad ir vienas. Vėl iš naujo pradėjus tranzuoti ne už ilgo sustojo fūra. Tik vieną ėmė. Pasilikome. Pasitarėme, kad iki sienos po vieną tranzuotume ir susitiktume prie sienos. Greit pasigavau fūrą. Su jaunu lenkų fūristu beveik nesusikalbėjau. Nemokėjome nei vienos bendros kalbos, o aš rusų visai nekertu. Supratau, kad pasiūlė parūkyti, supratau, kad važiavo jis kažkur į Lenkijos gilumą ir kai jis sustojo sienoje (nu taip, nei Lenkijoje, nei Lietuvoje), supratau, kad jau man laikas lipti. Tarėmes susitikti sienoje, bet net nežinojau kurioje vietoje. Laukiau ir tikėjau, kad jis važiuos iki tol, kol mane pamatys. Pravažiavo fūra ir pamačiau Mindaugą. Pasitikėjimas juo tik augo, nors ir šiaip pasitikiu draugu, kurį jau daugiau nei 11 metų pažįstu. Nuo sienos šiek tiek paėjome ir pasigavome pasienietį. Geras! Gaila, netoli važiavo. Paleidome pasienietį ir iškart pagavome beveik naują Audi A4. Atsisėdau į priekį, bet... negalėjau uždaryti durelių

. Turėjau prilaikyti dureles. Savininkas neseniai plovė automobilį plovykloje ir durelės užšalo. Paspausdavo vairuotojas, kuris buvo lietuvis, ir man sakydavo, kad dureles prilaikyčiau. Ant posūkių buvo šiek tiek kėblu jas prilaikyti. Tuo pačiu bandydavau jas ir užtrekti. Gan greit jos atšilo ir aš uždariau dureles. Vairuotojas paaiškino, kad važiuoja iki Vokietijos ir mes labai apsidžiaugėme, kad nulėksime iki Varšuvos. Pavažiavus toliau paaiškino, kad Suvalkuose nemažai laiko praleis. Taigi, pravežė mus per Suvalkus ir mes tranzavome už Suvalkų. Suvalkuose prasidėjo linksmas lenkiškas tranzavimas, kai beveik visi vairuotojai bendrauja: rodo, kad nėra vietos, kad kur nors suks ir pan. Išsiskyrėme ir vėl tranzavome atskirai. Mindaugas greitai pagavo Ford Focus. Buvau sakęs, kad gaudysime link Bialystoko, tai jis tą Focus paleido, nes jis iki Augustavo važiavo. Vėliau jam išaiškinau, kad ir Augustavas mums tinka. Pasigavau fūrą ir dviese judėjome link Slovakijos, link kalnų. Išsiaiškinome kur jis važiuoja ir ramiai atsipūtėme. Pavalgėme savo maisto, dar vairuotoją vaišinom. Nesusikalbėjom su juo, tai užsnaudžiau. Nemandagu miegoti, bet aš tiesiog lūžau, net nepastebėjau kaip užsnaudžiau. Draugas, kuris sedėjo arčiau vairuotojo, prikėlė mane jau kai mums reikėjo išlipti. Išlipome kažkokiame kaimelyje, kelyje vedančiame nuo Augustavo iki Lomžo. Paženklinom teritoriją

ir vėl atsistojom gaudyti mašinų. O eismas toks... nelabai man jis patiko. Mindaugas išėjo į priekį, aš už jo. Pagavau tą patį Ford Focus. Šįkart jis sustojo man . Pakalbėjom ir išsiaiškinome, kad jis važiuoja net iki Krokuvos. Išsikalbėjom labai įdomiai. Vis dėl to įdomi lenko, kurio žmona Lietuvos lenkė, nuomonė apie mus, lietuvius. Angliškai jis sunkokai bendravo, kartais kai ką prancūziškai pasakydavo. Kalbėjome labai įvairiomis temomis, bet jau vėliau lenkas pradėjo kartotis, kartodavo savo mintis, tik jas pasakydavo kitaip. Bet vis tiek, patiko man su juo. Nereikėdavo jo kalbinti, ir pats užkalbindavo, kai nutildavome. O Mindaugas kaip koks pacukas įsirangė gale ir užsnaudė. Aš su vairuotoju bazarinau, o tas snaudė ir klausėsi kartais įterpdamas kokią nors savo mintį, o vėliau keiksnojo mane, kad mano anglų kalba tragiška. Su savo dyzeliniu Focus lenkas kartais paspausdavo. Vienoje vietoje iki 170km/h paspaudė. Tikrai jautėsi, nes keliai nebuvo labai geri, be to ir tas Focus labai negalingas. Degalinėse gal porą kartų buvom ir šiaip kelionė buvo tikrai ilga. Net nesupratau kodėl ji buvo tokia. Gal kokius tris kartus mačiau ženklą, kad iki Krokuvos liko apie 130km. Nebūtų buvę nieko keisto, jei juos būčiau matęs beveik vienu metu, bet mačiau juos pasikartojant maždaug kas 30min. Mindaugas taip pat sakė, kad ten keistai tas atstumas nemažėjo. Turbūt jis kokiais ratais važinėjo

. Jau temstant važinėdami per miestelius klausėmės bliuzo, kuris tuo metu labai suėjo. Tiesiog jis idealiai tiko tuo metu. Išsišnekėjome, visi pavargę, tamsu, tik miesto šviesos apšviečia mus ir groja bliuzas. Umm... Pavargę po kėlionės įvažiavome į vakarinę Krokuvą. Siūlė mums nakvynę, bet mes atsisakėmė, nors įvažiavus į Krokuvą kažkiek gailėjomės. Pabraižė mums schemą kaip išsikrapštyti iš Krokuvos ir paleido mus senamiestyje prie pat Jogailos paminklo. Nusifotkinome, bet nieko nesigavo. Prastai mano fotoaparatas naktį fotografuoja. Pasivaikščiojom senamiesčiu, kuris tikrai gražus, jaukiai didingas. Atsisėdome kažkokioje gražioje vietoje senamiestyje ant suoliuko, išsitraukiau gertuvę, kurioje vynas. 23:00, šaltoka, bet šilčiau nei Lietuvoje, vynas, naktinė Krokuva, romantiški žmonės, romantiškas miestas (kodėl aš ne su kokia nors mergina?

), o mes dar ryte buvome Lietuvoje. Nors trumpam pabėgome nuo tos visos rutinos, nuo mokyklos, nuo egzaminų. Sedėtume mes dabar namie ir darytume namų darbus. Bet ne, bastomės, bėgame nuo šaltos Lietuvos. Vyną labai skaniai pagurkšnoję užsukome į prekybos centrą, nes fotoaparato baterijos, kurios buvo ką tik pakrautos, išsikrovė. Taip gerai tarnavo tos Maxima baterijos, bet tik išvažiavome toliau ir sugedo. Lenkai keistai į mus, apsikrovusius kuprinėmis, žiūrėjo. Kadangi nebuvo galima pirkti kortele pigesnių prekių nei už 10 zlotų, Mindaugas nupirko kažkokių šokoladinių saldainių. Brungūs anie buvo. Suvalgius daugiau toks bjaurus šokolado skonis burnoje buvo, o atsigert nelabai turėjome ko. Paklaidžioję Krokuvos senamiesčiu po truputį artėjome prie mums reikiamos pilies. Krokuvoj ir lenkai kažkokie kitokie atrodė, tokie inteligentiškesni. Prie pilies dviejų jaunuolių pasiteiravome kelio. Jėga, kai jauni žmonės anglų kalba. Nesunku susikalbėt, o tai čia gąsdino visi, kad Lenkijoj tik lenkiškai ar rusiškai kalbėt reik. Gan greit išsikapstėmė iš naktinės Krokuvos ir jau maždaug apie 1:00 išsiskyrę pradėjome tranzuoti. Eismas tikrai mažokas, bet nieko, pagavau antrą automobilį. Jėga! Naktis, eismo nėra, Lenkija, miestas, šalta, o tranzavome tik porą minučių. Kadangi sunkiai su vairuotoju susikalbėjome jis paskambino savo sūnui ir jis pabuvo mums vertėju. Išsiaiškinome, kad jis važiuoja iki Rabka Zdroj. Siūlė nakvynę (vis dėl to vėlu buvo, gal kokia 1:30, bet maloniai atsisakėme jau antros siūlomos nakvynės. Keista, kad kitiems autostopininkams retai siūlo nakvynes, keista). Išlipome Rabkoje ir dar kartą pajutome tą nakties šaltį. Automobilių buvo labai mažai ir tie beveik neregavo į mus. Tranzavome pakaitomis prie kažkokio hostelio. Atsidarė Mindaugas savo tuną koncervuose ir pradėjau juoktis, kad tuos koncervus kažkas anksčiau jau buvo valgęs. Tikrai, ir kvapas ir išvaizda buvo ne kokia. O jis kaip nervinasi, kai iš jo juokiuosi. Mane tas juokas tik šildė, be to vynelis taip pat šildė. Brendžiuką palikome kelionei atgal. Tas mano juokas virto beviltišku. Tikrai ilgokai pralaukus pasiūlė Mindaugas eiti link sienos (iki jos tik 38km, o iki Evitos 101km). Kadangi vis tiek nebuvo geresnės išeities, tai sutikau eiti. Žinojau, kad neprieisime sienos ir kad ką nors pasigausime, tik nežinojau, kada tai įvyks. Be to eiti buvo vis tiek šilčiau nei stovėti vietoje ir trepsėti kojomis į žemę. O trepsėjau nepaprastai, net tokį pratimuką buvau sugalvojęs ir jeigu jums teks 2:00 strigti Rabkoje prie maždaug -10 (nežinau kiek ten buvo, bet šilčiau nei Lietuvoje), tai tas pratimas tikrai turėtų praversti: sulenkti kojas taip, kad per kelius susidarytų maždaug 120 laipsnių kampas ir stiprokai trepsėti į žemę. Taip pritūpęs ir pratrepsėjau. Kai pasidarydavo šalta bėgdavau vietoje taip sulenkdamas kojas. Tai, žodžiu, ėjome mes visiškoje tamsoje, tranzavau pravažiuojančius automobilius, o Mindaugas pyko, kad taip anksti juos pradėdavau tranzuoti, sakė, kad mūsų vis tiek nemato. Bet aš užtikrintai tranzavau ir pagavau Audi. Iš šono kažkaip galvojau, kad ten A6 (C5). Įsėdo draugas į priekį, aš į galą. Vairuotojas italas mus nustebino, kai pasakė kur važiuoja - į Romą!!! O Italija, gražioji Italija, tu manęs visai netrauki. Graži tu, Roma taip pat, bet gal kada tolimoj ateityje. Trauk kitus, bet manęs taip paprastai nesuviliosi. Gibraltaras su Prancūzija ir Šveicarija laukia savo eilės, tau, Italija, teks palaukti ilgiau. Taigi, pagavome automobilį, kuris važiavo 1500km! Asmeninis rekordas. Privažiavome sieną, išlipome pasus parodyti ir nustebau, kai pamačiau tą italiuką iš arčiau. Apie 1,6m ūgio jis tiktai. Išlipęs pastebėjau, kad važiuojame su Audi B5. Kažkaip neatpažinau iš vidaus, pas jį toks Gariūninis tiuningas sumestas, bet toks visai nieko, be to automobilis tikrai beveik kaip naujas atrodė. Įvažiavome naktį į Slovakiją ir stengiausi ką nors įžiūrėti. Nieko nemačiau, tik rūką ir kelią. Italas neblogai spaudė, Mindaugas net stebėjosi. Atrodė, kad vairuotojas mintinai žino visus posūkius. Tik gazuoja, tik stabdo. Net nepajutau kai lūžau. Mindaugas prikėlė kai buvome jau beveik prie Dolny Kubin. Išleido mus prie nuvažiavimo nuo autostrados ir mes nužingsniavome į miestelį. Draugas papasakojo, kaip tas italiukas lėkė tokiais keliukais. Dar kartą nusivyliau. Tokia proga buvo, Roma, bet laiko nėra. Priėjome pirmą sankryžą ir Mindaugas paskambino Evitai. Paaiškino ji mums kur eiti. Paėjome šiek tiek. Keistai mums ten atrodė: atrodė, kad einame iš gyvenamųjų rajonų į pramoninį. Prie Tesco (tas pat, kas Lietuvoje yra Maxima) sustojome ir jai vėl paskambinome. Slovakė pasakė, kad tuoj atvažiuos ir liepė mums niekur neiti. Privažiavo kažkoks automobilis, nemačiau kas prie vairo sėdi (kaltas silpnas regėjimas) ir bandžiau atidaryti duris. Tik tada pamačiau išsigandusio vyriškio veido išraišką, kuris iškart nuvažiavo. Kiek žvengėm

. Ne, tikrai ten geras buvo. Pačiam kažkaip nepatogu pasidarė. Atvažiavo greitai Evita. Per visokias sankryžas ji nuvežė į savo namus. Sunku būtų buvę naktį rasti jos namus, žmonių ten beveik nebuvo, be to aš žinojau tik tikslų adresą, nežinojau visiškai kelio nuo autostrados iki jos namų. Kalnų, kad ir kaip gaila, visiškai nesimatė, tik rūkas ir nieko daugiau. Pasidarėme pas ją valgyti, pakalbėjome ir ji nuėjo miegot, visgi buvo 4:00 ryto. Bet ir Evitos paslaugumas: darbo dieną naktį atvyko mūsų pasiimti, paliko mums buto raktus ir mes galėjome miegoti kiek tik norėjome, pasakė, kad galime viską valgyti iš jos šaldytuvo, bet maloniai atsisakėme, tada jau pati įkišo po bandelę ir padarė kavos. Pašnekėjome, pavalgėme, pasiklojome lovą ir smigome miegoti. Užmigome gal apie 5:00.

Vasario 22 diena

Pamiegojome iki 11:00, atsikėlėme, susitvarkėme, po dušu palindau. Pasidariau valgyti, užsileidau per MP3 grotuvą „The Doors - Queen Of The Highway" ir sedėdamas prie lango valgiau ir žiūrėjau į tuos kalnus, pavydėjau statybininkams, kurie statė namą prie pat Evitos langų. Bet ką dirbčiau, tik kad galėčiau žiūrėti į tuos kalnus . Žiema, sniegas patižęs, drėgna, dulksna, dėl kurios nelabai kas matosi, apie 0 temperatūros, kalnus dengia tai sniegas, tai žolė, paprastas Slovakijos miestelis. Nieko gero? Bet man patiko, net labai. Raginau Mindaugą greičiau išeiti, o tas visai neskubėjo. Išėjus į gatves buvo keista girdėti Slovakijos fyfas bazarinančias slovakiškai, keistai skambėjo. Mes tik garsiau pradėjom lietuviškai kalbėti, tos iškart atkreipė demesį. Kartais patinka man būti dėmesio centre, bet tik kartais. Ryški oranžinė striukė ir taip traukė praeivių dėmesį, o dar ta kepurė, išmarginta Lietuvos vėliavos spalvomis. Išėjome į miestelį, kurio nepažįstame, išėjome ieškoti baterijų fotoaparatui (tos, pirktos Krokuvoje, visai netikusios), bet kaip visada nublūdijome visai kitur. Ten taip labai neaišku: keliukas yra priešais tave, bet dėl kalnų turi eiti gerokai aplinkui. Pablūdiję, kirtę kampus per žolę išlidome prie kažkokių sandėlių, o po to nulėkėme į centrą. Užkalbinome kažkokią moteriškę paklausti kažko. Ta anglų nelabai suprato ir sumalė kažką, ką aš nelabai supratau. Aš jai taip pat kažką sumaliau. Rezultatas - ji išsigandusi nuėjo nuo mūsų

. Bliam, vėl lūžau, vėl Mindaugas nervuotas. Gerai ten buvo, bet jau pačiam nemalonu pasidarė, kad tiek nesamonių darau. Užsimanėme nueiti į vieną kalną, kuris čia visai netoli buvo, bet kadangi jau buvo apie 15:00, o Evita maždaug tokiu metu ir baigė dirbti, tai parašėm jai SMS. Atlėkė su savo drauge į centrą paimti mūsų. Nuėjome dar su ja nusipirkti baterijų. Susikalbėjo su pardavėju, paaiškino, kad stipresnių fotoaparatui reik. Pabandėme, tiko. Sėdome į jos Škoda Fabia ir pajudėjome. Paklausė ką mes norėtume pamatyti, bet aš net nežinojau ką atsakyti. Planų vis tiek neturėjau, tik kalnus norėjau pamatyti. Taigi, patraukėme į Tatrus. Jėga!!! Draugė anglų nesuprato ir Evita jai išversdavo apie ką kalbėdavome. O šiaip ta draugė tuo metu dirbo, mobiliuoju telefonu kalbėjo, derino kažkokius užsakymus. Nuvažiavome į kažkokį miestelį ir išlipome prie pilies. Šakės, Lietuvoje nieko panašaus nebuvau matęs. Pasiteiravau ar čia nebus viena iš didžiausių Slovakijos pilių. Evita atsakė, kad čia niekuo neypatinga pilis. Nu jo: ant kalno, tiksliau ant labai stataus kalno, didelė, graži. Pažadėjo, kad kitą dieną galėsime užsukti į ją, nes dabar jau pilies lankymo laikas buvo pasibaigęs. Evita pasiteiravo kiek aš metų mokinausi anglų kalbą ir pasakė, kad mano anglų kalba labai gera. Nustebino. Tiek klaidų darau, niekada anglų gerai nemokėjau. Nu ačiū, ačiū. Taigi, sėdome vėl į Škoda Fabia ir toliau važiavome. Dabar jau mūsų laukė tik Tatrai, tik jie ir niekas daugiau. Šypsena lindo pro kraštus. Po truputį traukėmės nuo civilizacijos, pravažiavome pro turistinius kaimelius, kur Škodas keitė VW ir Audi. Nemažai užseniečių ten buvo. Pravažiavę kaimelį pradėjome kilti į kalnus. Mindaugas nieko nejautė, bet man darėsi sunkiau kvepuoti ir šiek tiek galvą skaudėjo, tiksliau gal neskaudėjo, bet jausmas buvo toks, kai neišsimiegi (deguonies trūko). Sustojome sename kaimelyje Zuberec - Brestova, tiksliau tai buvo ne gyvenamas kaimas, o tik muziejus, panašiai kaip Lietuvoje Rumšiškės. Etnografinis kaimas kalnuose žiemą. Geresnio meto lankyti tokį kaimelį tikrai neįsivaizduoju. Tikri tamsūs kraštai. Apvaikščioję tą muziejų vėl sėdome į automobilį ir vėl kilome į kalnus. Nuotaika tik gerėjo, nos debesys nesitraukė ir saulė po truputį leidosi. Matomumas nebuvo labai geras. Pakilome iki kažkokios aikštelės ir toliau kelias baigėsi. Išlipau, apsižvalgiau. Geras. Per MP3 grotuvą grojo „Queen - Who Wants To Live Forever" (šią dainą klausydamasis vaikystėje įsivaizduodavau, kad kopiu į kalnus, šią dainą klausiausi, kai lipau laipteliais į Eifelio bokštą). Bėgiojau, kaifavau, nežinojau kur dėti akių, o nuotaiką buvo nereali. Baterija išsikrovė ir nutilo MP3. Velnias

. Pakeičiau kita ir toliau svaigau. Tai buvo pačios nuostabiausios kėlionės akimirkos, tai buvo nepakartojama (nieko, vasarą pakartosiu

), tai buvo... Norėčiau dabar būti kalnuose... Tai va, ten dar pasvaigau, po sniegą pabėgiojau ir jau temstant sėdom į automobilį ir išvažiavome. Sustojome kalnuose kažkokioje kavinėje. Atsisėdom keturiese prie staliuko, porą vaikinukų pasidėjo snieglentes, nusikratė sniegą, kiti pasistatė slides. Tokia puiki atmosfera ten buvo. Padarėm alaus, kuris nebuvo toks skanus, kaip lietuviškas, bet vis tiek neblogas buvo. Suvalgėme tradicinio slovakiško maisto (bent jau Evita taip sakė, vėliau jo pavadinimą parašysiu), pasisedėjome ir vėl į Škoda Fabia. Visai sutemo, bet nuotaika tik gerėjo. Nuvažiavome į miestelį, kuris yra šiek tiek didesnis už Dolny Kubin (kažkokia frazė, lygtais važiuoju į tą miestelį ar panašiai tariasi taip pat, kaip ir mano miestas - Elektrėnai). Įdomiai. Pavaikščiojom po centrą, vėl užsukome į kavinę. Ana kažkokia tipo afriška buvo, bent jau tokių motyvų. Vėl pokalbiai, kurie buvo įdomus, kava. Vėl į kelią ir dabar jau į Dolny Kubin. Vėl centras ir vėl kavinė . Įėjom į vidų, groja bliuzo stiliumi perdainuota "Feeling Good". Paėmėm su Mindaugu alaus, kuris buvo dar neskanesnis nei kalnuose, bet vis tiek tiko. Toks šaltas, o atmosfera šilta. Ir kavinė buvo labai įdomi, nes joje buvo labai daug jaunų žmonių. Mažai vyresnių nei 25 metų, tokių, kaip Evita ir jos bendradarbė. Niolikinės slovakės fyfos išėjo šokt į šokių aikštelę. Nelabai buvo į ką pažiūrėti, anos dar per jaunos. Prisijungė prie mūsų Evitos bendradarbis. Linksmai pasišnekėjome, praleidome vakarą. Išvažiavome pažiūrėti stirnų. Privažiavome prie pat aptvertos teritorijos, kurioje yra stirnos, bet stirnų nesimatė. Grįžome namo. Pavalgiau savo koncervų, kurie dar buvo likę nuo kelionės į Taliną, atsigėrėm kavos ir vėl ilgokai pasišnekėjom. Kiek supratau iš trijų nakvynių per HC, už nakvynę turi atsidėkoti pokalbiu, pasakojimu apie savo tėvynę ir pan. Beveik tas pat kaip ir autostopas. Evita labai nuoširdžiai juokėsi iš bajerių apie estus, apie tai, kad jie yra labai lėti ir pan. Po dar vienos dienos, pilnos įspūdžių nuėjome miegoti. Nuotaika gera, tik ją gadino mintys apie rytdieną, apie tai, kad sekančią dieną turėsime išjudėti link Lietuvos, apie tai, kad Augustave naktį apie -20 turėtų būti.

Vasario 23 diena

Vėl gerai išsimiegojom, vėl pusryčiai žiūrint pro langą į kalnus, vėl Evita išvyko į darbą, vėl raginau Mindaugą greičiau išeiti kur nors. Vaikščiojom po centrą, ieškojome kokių nors lauktuvių, bet nieko įdomaus, ką galima būtų nupirkti atsiskaitant kortele (Slovakijos kronų visiškai neturėjome), tai taip ir likom be lauktuvių. Centras įdomus tik tuo, kad toliau matosi kalnai, bet ir tie nelabai gražūs, pusiau apsnigti. Traukėme link kalnų nusižiūrėję kažkokį medį ant kalno. Kalnas tikrai nedidelis, vertinant Slovakijos mastais, bet Lietuvoje tokių reikia paieškoti. Išėjome iš miesto ir priėjome nuosavų namų rajoną. Kai būsiu senis ir ištisas dienas gersiu, norėčiau gyventi kalnuose. Prisigerčiau, išeičiau pasigrožėti vaizdais ir toliau gerčiau. Šlapia žole ir sniegu kilome į kalną. Valėmės ištisai batus į sniegą, bet nebuvo jokios naudos, jie vėl išsitepdavo. Pasigrožėjom vaizdais, kurie tuo metu buvo gražūs, bet šiaip tai ten nieko įspūdingo nebuvo, tiesiog apačioje buvo mažas miestelis, pagurkšnojom namimio vynelio. Namuose savaitgaliais einame po 20km į vieną pusę iki kokio nors piliakalnio, bet vaizdai gerokai nusileidžia net šiam vaizdui. Gyvenčiau čia - vaikščiočiau bet kur. Grįžome namo ir Evita pasakė, kad nelabai turi laiko, bet galės mus pametėti iki Lenkijos sienos. Susirinkom daiktus ir sėdom į Evitos automobilį. Vėl į kalnus, tik šį kartą į Dolny Kubin slidinėjimo trasas. Miestelis, turintis vos 20 000 gyventojų, turi savo slidinėjimo trasas. Nors kalnai ne tokie, kokie buvo praeitą dieną, bet oras buvo kur kas geresnis, nebuvo apsiniaukę ir matomumas buvo geras. Apsižvalgėm, pasivaikščiojom ir vėl į kelią. Praeitą dieną matytai piliai laiko neliko, tai judėjome prie sienos. Su Evita visada buvo įdomu kalbėti, ji visada nuoširdžai bendrauja. Pasakė, kad dirba pervežimų bendrovėje vadybininke, kad 90 procentų jos darbo sudaro bendravimas ir kad anksčiau bendrovės, kurioje ji dirba, fūros važianėdavo iki Lietuvos. Dabar tik iki Lenkijos važiuoja. Pasakė, kad jei norime, gali kada suderint mums fūrą. Neblogai, pirmoji kelionė autostopu, kuri realiai davė naudos ir pažinčių. Tiek ji, tiek mes buvome pavargę ir pradėjau lūžinėti. Jau buvo popietė ir mąstėm, kad naktį teks praleist kažkur netoli Varšuvos, o tai buvo gerokai geriau, nei prie Lietuvos sienos. Atsisveikinome prie sienos, palinkėjo mums sėkmės, pasakė, kad esame laukiami Slovakijoje, kad vasarą galime čia atvykti. Slovakija man labai patiko, kultūra panaši į Lietuvos, kainos mažesnės, kalnai, atstumas nėra labai didelis, be to Evita labai geras žmogus, daug apvežiojo, svetingai priimė. Jei kas vyksit autostopu į Slovakiją ir būsit netoli Dolny Kubin būtinai užsukite pas Evitą. Mielai priima visus, be to ir jums gerai bus, apvežios po kalnus. Taigi, atsisveikinome, nuėjome prie sienos nusipirkti ko nors atsigerti. Parduotuvėje Mindaugas rusiškai susitarė eurais atsiskaityt. Paėmėm kažkokio kartaus Tonic, nuo kurio dar labiau troškino. Priėjome sieną ir mus pamatęs pasienietis išpūtė akis. Bet kaip jas išpūtė, jau galvojau, kad kažkas blogai

. O tas su nuostaba paklausė ar mes pėsčiom keliaujam. Pasakėm, kad autostopu. Praleido jis mus, o mes kaip juoktis pradėjom. Pasienio poste turbūt kažkos pripisęs lenkas nepataikė normaliai pravažiuoti ir išvertė vieną postą

. Paėjom toliau. Degalinė, fūros, bet jau beveik vakaras. Nieko gero. Dar toliau. Kažkokia didelė degalinė kitoje kelio pusėje, labai didelė aikštelė ir šioks toks eismas iš jos. Mindaugas siūlė paeiti toliau, nes čia buvo nelabai daug vietos sustojimui ir prasidėjo nuokalnė. Pasak jo, nieks nestos, nors realiai kas buvo galima sustoti prieš nuokalnę. Kadangi turėjome skirtis, tai jis paėjo toliau, net gerokai toliau, net nemačiau jo. Žemėlapį atidaviau jam ir susitarėme susitikti Rabkoje, ten pat, kur naktį susitranzavom italą, prie to pačio hostelio. Nieks man nestojo, saulė užsivertė, šaltis po truputį vertė mano kojos, bet anos nesivertė. Po maždaug valandos sustojo fūra. Sutariau, kad iki Rabkos paveš. Gestais, kai kuriais ženklais paaiškinau jam, kad mano draugas kažkur turėtų būti. Jam nebuvo jokių problemų, sutiko paimt. Bet Mindaugo nesimatė. Vis tolom nuo sienos ir jau galvojau, kad jis ką nors pasigavo. Tamsu, mano regėjimas silpnas, bet aš vis tiek įdėmiai žiūrėjau į kelią. Fūristas važiavo iki Krokuvos ir man buvo apmaudu, kad turėsiu Rabkoje išlipti. Žinojau, kad jei Mindaugas būtų pasigavęs fūrą nors ir iki Lietuvos, vis tiek būtų išlipęs Rabkoje. Per RMF FM (pas beveik visus lenkus fūristus ji groja) užgrojo Phil Collins daina, kurios buvau negirdėjęs jau 13 metų. Tai buvo vienintelė ne Queen daina, kurią klausiau vaikystėje. Nuotaika pagerėjo, bet Mindaugo vis tiek ieškojau. Pravažiavome kažkokį miestelį ir pagalvojau, kad ten Mindaugas buvo. Neaukštas, juodu paltu, su kuprine. Vienas prie vieno. Išlipau, bėgau atgal, šaukiau. Ne, apsirikau. Grįžau į fūrą ir pasakiau, kad ten buvo ne jis. Pakelėje pamačiau, kai kažkoks tamsus tipas deda kuprinę į automobilį. Apsidžiaugiau ir pagalvojau, kad ten drugas buvo. Privažiavome Rabka Zdroj ir fūristas pasakė, kad gali palaukt mano draugo. Malonus žmogus. Išlipau ir laukiau kol pasirodys draugas. O tas išėjo iš kažkur, sakė, teritoriją paženklint buvo. Pasigavo jis greitai, per porą automobilių atlėkė čia ir apie 10-15min manęs laukė. Pasakiau, kad mūsų laukia ir sėdom į fūrą. Pabendravo partneris su vairuotoju. Kelias nelabai prailgo. Vairuotojas pasakė per kur mums būtų geriausiai tranzuot, nors ir taip žinojom. Krokuvoje privažiavom fūristų stovėjimo aikštelę. Su vairuotoju paieškojom lietuviškų sunkvežimių, bet tokių nebuvo. Visi vairuotojai ruošėsi miegoti, tai padėkoję vairuotojui išėjome iš aikštelės. Kelias į Varšuvą buvo platus, 6 juostų ir mes buvome prie pat jo. Atsistojome už šviesoforo tranzuoti, bet ten nebuvo labai gera vieta. Paėjom toliau ir priėjom Mcdonalds ir Statoil. Mcdonalde paskutinį kartą valgiau Moulin Rouge, tai tegu "geri" prisiminimai lieka iš to Mcdonaldo. Statoile pajamėm hot dogus, kurie buvo visai nieko. Pardavėjas gergždančiu paauglišku balsus pasiteiravo kokių padažų dėt. Sakėm, kad visų. Tas žodį "mix" ištarė labai juokingai ir gergždančiu juoku nusijuokė

. Pavalgėm ir vėl grįžome į nakties gniaužtus. 22:00, šaltoka. Ėjome šiuo keliu tiesiai, priėjom gyvenamuosius namus. Siūliau autobusu važiuot, bet draugas priešinosi šiai minčiai. Viena stotelė po kitos. On and on. Vienoje sutiko ir sėdom į bet kokį autobusą. Žmonių daug, stovėjom dešinėje pusėje. Važiavome visą kelią tiesiai tuo pačiu keliu. Draugas siūlė išlipt, vis sakiau, kad dar pavažiuojam. Išlipom stotelėm, apsigręžėm - Varšuva už mūsų. Taip susiparinom. Pradėjom bartis, pyktis. Bliam, nu ir nesamonė. Pradėjom judėt atgal. Sekančioje stotelėje sėdome į autobusą ir pavažiavome tiesiai. Susitarėme pavažiuoti tik vieną stotelę. Atsistojau prie pat vairuotojo ir stebėjau kelio ženklus. Jokio pasukimo link Varšuvos nebuvo. Pasakiau Mindaugui, kad pavažiuotume dar, nes mums tiesiai reik. Tas liko prie savo nuomonės ir išlipo stotelėje. Pasakiau, kad kitoje stotelėje susitiksim, nes žinojau, kad esu teisus. Buvau nemažai susiparinęs dėl savo klaidos, dėl to, kad labai ilgai tiesiai važiavome, bet nieko panašaus nesitikėjau, nesitikėjau, kad kelias ims kur nors ir nusuks. Išlipau kitoje stotelėje, išsiaiškinau kur yra pasukimas link Varšuvos ir laukiau draugo. Tas labai supykęs ant manęs atėjo, pradėjo varyt, kad žodžio nesilaikau ir pan. Tik paaiškinau jam, kur mums reik eit ir pradėjom eit. Požeminėje perėjoje pasiklausėm kelio. Šis taip pat pasakė, kad reik tiesiai, bet po to į dešinę sukt. Anas sakė, kad į kairę. Keistai čia. Dar paklausėm poros žmonių kelio. Rezultatas - dvi nuomonės į kairę, dvi į dešinę. Kur eit po velnių? Praėjom žiedą, nors nepamenu, kad mes juo būtume važiavę. Kelias siaurėjo kol vienoj vietoj tapo vienpusis! Miegamieji rajonai, naktis, nejauku. Neįsivaizdavau kur mes einam. Priėjom sankryžą, o ten nuoroda į Varšuvą. Gerai. Dviejų eismo juostų kelias, kur retkarčiais pravažiuodavo automobiliai, nežadėjo nieko gero. Bet bent jau kryptis gera. Apie 10min paėjom ir priėjom Krokuvos pabaigą. Užtrukome 3h kapstydamiesi po Krokuvą, tiek pat, kiek kelionėje į priekį, bet bent jau keliaudami į priekį senamiestyje malėmės, o čia nieko gero nebuvo. 1:00, dar šalčiau. Mindaugas už manęs, prastai jį matau, tiksliau mačiau tik jo atšvaitą. Aš apšviestoj vietoj tranzuoju. Kvailioju, vis tiek rauna. Susitarėm susitikti Kielce prie kažkokio eilinio išsišakojimo. Pastovėjom, pašalom ir po maždaug 40min pasigavom Peugeot 306. Jis taip įdomiai sustojo: lygtais reagavo į mano stabdymą, greitį numetė, bet sustojo draugui. Ai, koks skirtumas, svarbu judame. Aš sėdau į galą tarp kažkokių dėžių, paklausiau kaip draugas bando rusiškai bazarint, bet jam nieko neišėjo, tai ir angliškai pradėjo. Žodžiu, vairuotojas iki Kielce važiavo, o tai buvo visai neblogai kaip tokiu metu. Išlipti nebijom niekur, vis tiek bet kur galima tranzuoti. Mažumėle užsnaudžiau ir jau Kielce. Išleido prie nusukimo į miestą. Eismo beveik nebuvo. Ilgokai tekdavo laukti automobilių, o ir tie greitai pralėkdavo. Neiškentęs partneris pasikvietė mane ir padarėm brendžio. Sušildė neblogai ir vėl tranzuojam. Kaip visada aš priekyje, tas gale. Sutarėm susitikti Radom kažkokioj vietoj. Nesam nei vienas ten buvę, bet vis tiek turėtume susitikt. Vėl gan ilgokas laukimas, šis buvo tikrai ilgas. Šaltis lėtai apgaubė mano kūną. Brendis buvo bejėgis, mano pasispardymai ir ne. Tuos pasispardymus nutraukė sustojęs fūristas. Paėmė abu. Iki Radom. Judinau sušalusius pirštus, bet jie taip ir nespėjo atšilti, o jau pasiekėm Radom. Tik išlipom, o kitoj kelio pusėj degalinė. Šaltas oras paskatino mus nueit į degalinę. Vėl po hot dogą. Apšilom ir vėl į naktį. Vėl atskirai, vėl aš į priekį. Eismas... Vėl šalimas, vėl šokinėjimas vietoj ir pagavau fūrikę. Stambus vairuotojas, kuris pradžioj man atrodė grėsmingai, paėmė tik mane, taigi, važiavau iki Grojec, iki ten, kur susitarėme susitikti. Šiluma, naktis ir kelias vietoj šalčio, nakties ir šaligatvio. Neblogai .

Vasario 24 diena

Grojec laukiau ir laukiau, vaikščiojau ratais, atsibodo, šokinėjau. Sustodavau prie perėjos, automobiliai sustodavo, pereidavau, po to vėl grįždavau

. Pralaukiau valandą, gal daugiau. Gal ir neilgai, bet kai temperatūra žemiau -10, tai laikas dar ir kaip praiiilllgoo. Išlipo draugas iš fūros ir patraukėme link autostrados, link Minsk Mazowiecki. Ir kaip visada, kai laukiau Mindaugo, atrodė, kad ta autostrada tokia OOOOO, o kai atėjom, tai liko tik o. Rinkomes vietą tranzavimui, bet nebuvo tikslo jos ieškot - niekas nevažiavo! Nuėjom iki degalinės, saulė savo ryškiais spinduliais stūmė naktį tolyn. Pasidariau užrašą „LT" ir išėjom tranzuot prie degalinės. Susitarėm susitikt Minsk Maz. „LT" užrašas veikė neblogai ir pasigavau lietuvišką fūrą, kuri važiavo į Lietuvą. Kalbėjau gan primityviai, vairuotojo bajerius klausiau, bet buvau per daug pavargęs, kad vesčiau diskusiją. Nepastebėdavau, kaip net ir pats kalbėdamas pradėdavau lūžinėti. Dar tik para be miego, o jau lūžinėju. Minsk Maz. palaukiu draugo, kuris per du automobilius atvyko ir kurio nereikėjo ilgai laukt. Aišku, gaila buvo, kad paleidau fūrą, bet nepaliksiu nepatyrusio draugo vieno Lenkijoj. Paėjom į priekį ir pagavom lenkišką fyfą su Opel Astra mk2. Neblogas automobilis kaip jai. Ta pradėjo kažką kalbėt, maždaug: "Ohh, two boys. I like boys ir pan

". Atrodo, kad vaikinų gyvenime ji nėra mačiusi. Išleido kažkokiam miestelyje, pasakė kada važiuoja autobusai į Ostrow Maz. (lygtais jų mums dabar labai reikėtų). Degalinėje padarėm antrą „LT“ užrašą. Išėjom iš miestelio, iš mažo jaukaus Lenkijos miestelio. Pagavau MB Sprinter su mielai bendraujančiu lenku, kuris per raciją mums ieškojo fūros. Ieškojom ir patys, bet nieko nesigavo. Linksmai atlėkėm iki Zambrow. Vėl išėjom iš miestelio ir išsiskyrę tranzavom. O čia tranzuoti man labai patiko: vairuotojai rodydavo, kad negali paimti, kad kur nors nusuks ir pan. Visi bendrauja, ne taip kaip Lietuvoje. Pagavau Fiat Polska. Viena iš mano svajonių buvo pagauti Fiat Polska. Ant priekinės sėdynės buvo numestas prikrautas bulvių maišas, vietos ir taip buvo mažai, bet aš labai norėjau su juo pavažiuoti. Kažką sumalė ir supratau, kad važiuoja tik kelis kilometrus. Nenorom paleidau jį. Tik jis nuvažiavo ir sustojo Fiat Seicento. Kaip sakant naujasis Fiat Polska. Vėl tik keli km ir vėl lieku tranzuot. Praėjus 10min nuo tranzavimo pradžios pagavau jau trečią automobilį, kuris iki Bialystok važiavo. Deja, draugui vietos nebuvo, be to mes jau buvom sutarę išsiskirti, nes važinėjo labai daug lietuviškų fūrų, kurias tikėjomes pagauti. Lėtai judėjau kroviniu automobiliu. Vairuotojas lenkas, su kuriuo vos ne vos gestų ir rusų kalba (daugiau gestų) susikalbėjau. Papasakojau apie savo kelionės maršurutą. O tas man pasakė, kad atsegčiau jo kelioninį krepšį ir išimčiau duonos, dešrelių. Vaišina. Malonu, net labai. Nebuvau alkanas, nebuvo ir tas maistas labai skanus, bet man tuo metu jis labai patiko, patiko vairuotojo vaišingumas, svetingumas. Yra gerų žmonių, tik kažkodėl jie Lietuvą aplenkia. O gaila. Įsipyliau kavos ir susikračius automobiliui apsipyliau ja. Pradėjom juoktis. Pavaišinau jį šokoladu ir labai lėtai/greitai pasiekėme Bialystok. Vėl bendraujantys vairuotojai, vėl 10min ir pagavau fūrą. Lietuvis fūristas pasirodė kažkur matytas. O tai buvo tas pat, kuris mane buvo pajėmęs Grojec. Geras! Dabar jau normaliai išsišnekėjom. O tuo metu Mindaugas po mūsų išsiskyrimo gan greit pagavo greit lekiantį BMW, su kuriuo greit atlėkė iki Bialystok. Nuo Bialystok pasigavo du lietuvius fūristus ir sieną kirto šiek tiek vėliau nei aš, nes dar buvo sustoję poilsiui. O aš po sienos kirtimo iš fūristo išgirdau, kad jis keliaus Kaliningrado plentu, o tai reiškia, kad jis mane paleis Via Balticoje. Ką gi, ne kas. Ėjau greitu žingsniu pėsčiom link Marijampolės, o iki jos buvo tik keli km. Tranzavau ir pagavau Audi 100 C3, kurioje sedėjo keturi žmonės. Suvalkiečiai, turbūt ūkininkai, traukė tik kelis km, bet man ir tereikėjo tik iki Marijampolės, arba Kauno. Jaunas, mano amžiaus vairuotojas mane užkalbino ir jautėsi iš jo bendravimo toks paprastumas, natūralumas. Bet jis baigėsi ties Marijampole, o ten greitai pagavau du mano amžiaus suvalkiečius su Golf III, kurie traukė į Kauną. Tuo metu Mindaugas važiavo su dviem fūristais ir sustojo tranzuojančiai panelei. Tryse vienoje fūroje. Panelei tai nelabai patiko. Iš tų fūristų gavo jis vyno butelį ir dar jie jam surado fūrą iki Vilniaus. Taigi, vakarėjant jis jau buvo namie. O aš keliavau su dviem suvalkiečiais, kurie, tiesą sakant, buvo nuobodūs. Paklausė apie mane, tai ir pradėjau apie savo kelionės autostopu pasakoti ir šiaip apie autostopą nemažaia prikalbėjau jiems. Gal ir tiesa, kad autostopininkas negali būti viršesnis už vairuotoją bendraudamas su juo, bet aš tai užmiršau. Likusį kelią jie nuobodžiai tarpusavyje bendravo. Išleido mane Kaune prie geležinkelio stoties. Visus pinigus buvau palikęs Mindaugui, taigi ir vėl mano kišenėse švilpė vėjas. Visas mano Kauno pažinimas prasideda Savanorių prospektu ir baigiasi pilimi. Zuikiu važiuoti nesinorėjo, be to kažkaip dar norėjau prasivaikščiot. Forsai, gezai ir bomžai nesužavėjo ir greitu žingsiu išėjau iki autostrados. Tamsu, bet po 15min pagavau Opel Calibra. Vairuotojas tarnavo kariuomenėjė ir yra buvęs lygtais keturis kartus pirmakursis. Jam dabar 24 metai, o jis dar pirmakursis. Labai įdomiai užsikalbėjom ir tai buvo pats įdomiausias vairuotojas per visą kelionę. Pirmasis tiltas perspėjo, kad jau tuoj turėsiu lipti, bet taip nesinorėjo. Po antrojo labai nenorėdamas nutraukiau mūsų pokalbį. Galva, kurioje sukosi diskusijoje nespėtos išsakyti mintys, Slovakijos įspūdžiai, labiausiai norėjo miego. Pratempiau 39h be miego.

Išleidau standartinę 20-inę, iš kurios vien 11Lt išėjo hot dogams. Maisto, kurį turėjau ir Taline, dar buvo likę ir jo nesugebėjau sunaudoti dar viename autostope iki pajūrio. Kitą kartą reikės mažiau riešutų pirkt

. Dviems vaikinams keliauti autostopu visai įmanoma ir gavosi tikrai neblogai, tik šiek tiek lėčiau nei keliaujant poroje.

Sena vaikystės svajonė pamatyti kalnus buvo išpildyta ir vasarą bastydamasis po Europą būtinai užsuksiu į Slovakiją, kuri kol kas yra pati gražiausia šalis, kokioje teko būti.

2007 m. balandžio 26 d.

Invisible_Man / Pagalbos prašymas / Help request

2008 m. liepos 16 d.

Invisible_Man / Tour de France

2007 m. gruodžio 30 d.

Invisible_Man / Šveicarija, Montreux, Fredžio Merkurio statula

2007 m. lapkričio 16 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (6)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Invisible_Man
2007 m. rugpjūčio 13 d. 22:06:14

Dabar ruošiamas gerokai ilgesnis dienoraštis, apie 10 000km, 22 dienos. Užsiknisiu berašydamas

____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"

Atsakyti

Darkshines
2007 m. rugpjūčio 2 d. 18:20:44

o aš galvojau, kad mano dienoraščiai ilgi

gražiai šypsenėlės atrodo...

Atsakyti

ziuzu
2007 m. gegužės 28 d. 21:57:36

hah man jau neskaicius patinka...apimtis

____________________
TAI KAS POPULIARU NE VISADA YRA TEISINGA,O TAI KAS TEISINGA NE VISADA YRA POPULIARU.

Atsakyti

Invisible_Man
2007 m. balandžio 27 d. 14:56:25

Autostopu iki Paryžiaus gal šiek tiek ilgesnis, bent jau dienomis tai dvigubai, bet čia šiek tik labiau išsiplėčiau. Malonu, kai patinka

Atsakyti

Dzeb
2007 m. balandžio 27 d. 00:06:15

turbut ilgiausias dienorastis music.lt.... Patiko labai =]

____________________
Huh? Who are you?

Atsakyti

Invisible_Man
2007 m. balandžio 26 d. 22:45:57

Nuotraukos bus papildytos - https://www.road.lt/keliautojai/u...uotra ukos/1625/

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
DjVaids	Release Me Agnes Carlsson	2
einaras13	Stronger Kanye West Turbūt vienas geriausių gero samplinimo pavyzdžių - sample\'as duoda tik atspirties tašką, bet virš jo einančios melodinės ir vokalinės idėjos yra šviežios ir įdomios	1
malia	Sweet but Psycho Ava Max	1
Konditerijus	Before We Disappear Chris Cornell	1
PLIKASS	Trumpets (Never be the Same Again) Flipsyde	1
Silentist	First of May Tony Hadley Bee gees dainos koveris	0
Alvydas1	Bring Me the Head of Romanez Rome	0
Sahja	Novyj god zhdjot Vera Brezhneva	0