Avenged Sevenfold koncertas Lukiškių kalėjime 2.0, 25.06.24

Net nespėjęs pilnai atsigauti po trijų intensyvių dienų „Kilkim žaibu“ festivalyje, Joninių vakarą pajudėjau link Lukiškių kalėjimo 2.0, kuriame buvo numatytas „Avenged Sevenfold“ koncertas. Norėčiau pirmiausia paminėti abejones, kurios tvyrojo manyje prieš koncertą, ir to objektas buvo kaina ir vieta: bilietas jau nuo pat pradžių kainavo 76 eurus, o Lukiškių kalėjimo erdvė, būkim teisingi, yra tiesiog nesutverta tarptautinėms žvaigždėms – per mažai vietos žiūrovams. Tai bandžiau suprasti, kaip organizatoriai mąsto apie šį renginį: ar jie stato ant to, kad Lietuvos liaudis neįkąs finansiškai tokio pobrangio bilieto ir Lukiškių erdvė pasiteisins kaip tik? Nes 76 tikrai yra pinigas, net viduriniajai ekonominei klasei. Kaip tik neseniai kolegai priminiau istoriją, kaip 2014 m. dalyvavau „Dream Theater“ koncerte, kuris vyko „Siemens“ arenoje (kaip ji tada vadinosi, ir kaip ją iki šiol vadinu, nes man ta pavadinimų kaita per sudėtinga). Mokėjau tuo metu siaubingai atrodžiusius 150 litų. Koncertas buvo kuklus ir nuo to laiko DT nebeužsuka į Lietuvą (štai kaip tik šiom dienom pasirodė Sopote ir Taline, aplenkdami Lietuvą ir Latviją). Bet 150 litų tėra 43 eurai. Aišku, Lietuvoje gyvenimo lygio gerėjimas per pastarąjį dešimtmetį tikrai aplenkė infliaciją ir gal šiandien 76 eurų bilietas neatrodo toks baisus kaip anuomet 43 eurų bilietas, bet ta DT istorija mane priverčia prisiminti, kad organizatoriams visuomet tenka žaisti azartinį žaidimą organizuojant didelio žinomumo grupių koncertus. 

Taigi, Lukiškių kalėjimas 2.0. Gal ir pataikė organizatoriai su pasirinkimu, nes a) „Avenged Sevenfold“ yra tokia chuliganiško įvaizdžio grupė, net grupės lyderis M. Shadows per pasirodymą šmaikštavo, kad mama tikėjosi, kad jos vaikas atsidurs kalėjime, tai va grupė suorganizavo koncertą tiesiogine to žodžio prasme kalėjime (o mama kaip tik buvo atskridus į Vilnių palaikyti sūnaus grupės); b) dar renginio dieną buvo galima laisvai nusipirkti bilietą, sold out'u nekvepėjo (nebent tos vietos užsipildė per paskutines valandas prieš koncertą). Bet mano vertinimu, visgi erdvė buvo per ankšta. Visi gan tankiai susispaudė, žmonėms ir pajudėti ar pašokti nėra lengva, o diena buvo lietinga, teko ir batus į balas įmerkus stovėt. Taip pat tankus žmonių suėjimas prastina matomumą toliau esantiems, ypač žemesnio ūgio žmonėms (žinau tą gerai, nes pats esu žemesnio ūgio žmogus). Galiausiai, mano šitus nusiskundimus patvirtino ir aplinkinė publika, nes girdėjau diskusijas apie šios erdvės nepatogumą lankytojui. Pora vyrukų diskutavo, kad optimaliausia tokiam koncertui būtų buvęs Kalnų parkas. Gali būti, bet išvada yra aiški: jei organizatoriams koncertas ir atsipirko, lankytojams jis nebuvo pats patogiausias. Ir čia aš žiūriu į ateitį, nes rugpjūčio 21 d. tame pačiame Lukiškių kalėjime koncertuos „Gojira“ – arguably labiau ant bangos esanti grupė (ypač po pernykščių olimpinių žaidynių). Ir „Gojira“ jau yra pasiekus actual sold-out'ą, tai reikia suprasti, kad koncerto publika bus dar tirštesnė. Neramu dėl šio nepatogumo, ypač kadangi tai šiuo metu yra laukiamiausias man asmeniškai renginys.

Padiskutavom apie laiką ir vietą, dabar padiskutuokime apie apšildymą. Čia bus pikta pastraipa, jau šią poziciją komentavau ir po oficialia music.lt recenzija, kurią parašė Rūta (labai rekomenduoju paskaityti, nuorodą įdėsiu į blog'o komentarus). Aš grupės „Ignite“ pasirodymo nemačiau. Aš atėjau į renginį taip, kaip apie jo pradžią skelbė bilietų pardavėjas: 20:00. Sekiau renginį Facebook, renginio dieną tikrinau informaciją ne vieną ir ne du kartus: nustebau dėl to, kaip nieko nesakoma apie renginio programą. Nu galvoju, ne pirmas kartas, yra buvę tų intrigų. Visgi „Ignite“ pasirodo, koncertavo prieš 20:00. Taigi, internete apie renginį buvo skelbiama melaginga informacija, ir mano nuomone, koncerto organizatorius turėtų kaip minimum viešai atsiprašyti dėl šio nesklandumo. „Live Nation Lithuania“, jūs eilinį kartą prapylėte. Aš ant jūsų jau kokius 8 metus esu piktas ir jums niekaip nepavyksta pakelti savo nevykusios komunikacijos lygio. Pasisekė tiems, kurie seka arba patikrino Lukiškių kalėjimo 2.0 Facebook puslapį (o gal ir kitus soc. tinklus, kurių nenaudoju), nes ten visgi vakaro programa buvo paskelbta. 

Bet laimei, suspėjau atlaukti savo eilę prie įėjimo ir įsitaisiau minios gale (pavyko nutaikyti tokį viečikę, kur pro tarpus tarp žmonių galvų bent kažkas matėsi) kaip tik prieš „Avenged Sevenfold“ įžengiant į sceną. Grupė vakarą užkūrė su daina „Game Over“ iš naujojo albumo. Vienas iš mano pagrindinių uždavinių šiame koncerte buvo išgirsti, kaip skambės naujausio albumo „Life Is But A Dream...“ (kuriam, man sunku patikėjau, jau suėjo 2 metai) dainos. Nežinau ar kada tai sakiau viešai, nes man niekada nepavyko paskelbti 2023-iųjų metų albumų topo, bet man „Life Is But A Dream...“ yra tų metų albumas numeris vienas. Ir jis tapo svariausia priežastis nusipirkti bilietą ir sudalyvauti koncerte. „Game Over“ tapo mažu nusivylimu, nes tai yra be galo sofistikuota kompozicija, kuri turi labai greitą pagrindinę temą, tad gyvai ši daina šiek tiek nuskambėjo kaip mišrainė. Jutosi, lyg M. Shadows nespėja į tempą ir vokalas drag'ina paskui muziką. Be to, muzika skambėjo trankiai ir neleido iki galo atsiskleisti visam dainos rafinuotumui. Tai sukėlė nerimo, negi visos naujojo albumo dainos skambės taip ar, dar blogiau, visas koncertas skambės taip. Bet laimei, tai buvo turbūt paskutinis nusivylimas šia grupe tą vakarą, nuo antrosios dainos „Chapter Four“ stojimo viskas buvo arba labai gerai, arba tiesiog šaunu. 

Grupė turi jau solidų bagažą hitų, tad šis koncertas buvo tiesiog užkištas visiems puikiai žinomomis dainomis, į vidurį įterpiant naujojo albumo dainų. Kažkokių deep cut'ų nepastebėjau, visos dainos man, kaip ne pačiam didžiausiam grupės gerbėjui, buvo žinomos. Labai minimalus nusivylimas man asmeniškai buvo tas, kad visame dainų rinkinyje vietos neatrado „Blinded In Chains“: ši daina buvo mano kelio į „Avenged Sevenfold“ repertuarą pradžia, nes ji buvo vaikystėje žaisto žaidimo „Need For Speed: Most Wanted“ grotuve ir ji turi tiesiog nuostabias gitaros partijas. Bet kai turi tokią masę hitų, suprantama, kad daug ką įdomaus tenka palikti už borto. Publika koncerte skambėjusius hitus irgi puikiai žinojo, pagal juos dainavo ir šoko. Minia buvo tikrai gerai nusiteikusi nepaisant pobjaurio oro (nors laimei, per patį pasirodymą nelijo). Smagu matyti, kad Lietuvoje grupė turi tiek daug atsidavusių gerbėjų. 

Dar pirmojoje koncerto pusėje nuskambėjo mano mylima „Afterlife“, kurios žodžius, panašu, žinojo absoliučiai visi, tad per gerbėjų šaukimą sunku net buvo girdėti patį M. Shadows priedainio dalyje. Synyster Gates gitaros solo „Afterlife“ dainoje buvo nepriekaištingai puiki ir apskritai, jo solo pasirodymai man tapo didžiausiais koncerto highlight'ais. Nuo šiol šį žmogų už jo gitaros gebėjimus pradėsiu vertinti rimčiau. Po „Afterlife“ stojo įvadinis M. Shadows žodis ir „Hail To The King“. Kalbant apie dėkingumo žodžius, aš tikrai be jų galiu gyventi (kaip jau rašiau ir Gdansk Mystic apžvalgose), kai tiek daug renginių per metus dalyvauji, tai pasidaro nuobodu ir tenori, kad muzikantai eitų prie esmės. Visgi M. Shadows, mano nuomone, visiems pasisakymams sunaudojo neįkyrų laiką: jis padėkojo apšildytojams, paminėjo apie tai, kad šiame krašte neteko būti ir svarstė žiūrėdamas į žemėlapį, kas dedasi šiame krašte, dėkojo publikai už didelį palaikymą, taip pat per vėlesnį pasisakymą minėjo „City of Evil“ albumo dvidešimtmetį, minėjo apie tėvų dalyvavimą koncerte ir apie jų pasitikėjimą pirmykštėse grupės stadijose, kai grupė kūrė muziką ir grojo tėvų garaže, ir jau minėtą pašmaikštavimą apie koncertavimą kalėjime. Taip pat išsakė dainos „So Far Away“ dedikaciją mirusiam grupės būgnininkui The Rev.

Po efektingo „Hail To The King“ atlikimo stojo, mano nuomone, vienas geriausiai skambėjusių numerių „Buried Alive“ – labai gerai susilydė ir pirmosios sekcijos sentimentalumas, ir gitaros solo, ir antrosios sekcijos energija, gerokai pranokusi studijinį įrašą. „The Stage“, viena iš dviejų mano mėgstamiausių „Avenged Sevenfold“ dainų, buvo tiesiog Synyster Gates soluočių fiesta. Ir man asmeniškai visuomet ekstazė išgirsti tą melodingąją bridžo sekciją po viduryje esančio melodingo gitaros interliudo. Po „So Far Away“ sekė naujojo albumo daina „Nobody“, prieš kurią M. Shadows publikai liepė kratyti galvą neatliekant jokių kitų judesių. Išties, pagal statišką dainos natūrą kažko kito ir nesinori daryti. Net jei daina koncerte skambėjo labai gerai, vis tiek „Life Is But A Dream...“ man asmeniškai smagiau klausyti aukštos kokybės įraše per ausines, tai yra į audiofilą orientuotas muzikos darbas. 

Publika iš naujo pašėlo grupei pasiūlus gerokai žinomesnį numerį „Nightmare“. Toliau sekė „Not Ready To Die“, o „City of Evil“ dvidešimtmečio proga buvo pasiūlyta „Bat Country“. Visgi svarbiausiais koncerto kūriniais, mano manymu, tapo paskutiniai trys kūriniai: „Unholy Confessions“, „Cosmic“ ir „A Little Piece of Heaven“. „Unholy Confessions“ turbūt yra seniausias dideliu hitu tapęs grupės kūrinys, o po jo stojo būgnininko Brooks Wackerman solo. Būgnininkų solo visuomet vertinu skeptiškai, esu girdėjęs daug blogų soluočių gyvenime. Brooks'as pateikė gan glaustą, bet efektingą būgnų solo – ji nebuvo kažkas gniaužiančio kvapą, bet ir neskambėjo kaip rutininių frazių repetavimą, ji tikrai davė atgaivos efektą po visų tų gitaringų mėsingų dainų. Vertinu gerai. „Cosmic“ yra tiesiog nuostabi daina iš naujojo albumo, kuri turi būti skleidžiama masėms kuo plačiau kaip tiesiog tobulo songwriting'o pavyzdys. Synyster Gates ir Brooks Wackerman gitaros ir būgnų tandemas toje dainoje tiesiog žibėjo. Kiekvieną kartą išsilydau išgirsdamas tą gitaros įstojimą ir erdvės jausmą sudarantį būgnų ritmą po įžanginės sekcijos, man jis visuomet primena „Fates Warning“, nors A7X galimai net nežino, kas per vieni yra „Fates Warning“. Finalinėje dainos sekcijoje Brooks Wackerman gavo gerai pataškyti būgnus. M. Shadows, atrodo, naudojo tą patį vokalo efektą, kuris yra ir studijiniame įraše: gal ir įdomu, bet norėčiau išgirsti, kaip skamba finalinė dainos sekcija be vokalo efektų, galbūt dar geriau. O „A Little Piece of Heaven“ tai grupės himnas, aišku, į kurį publika reagavo stipriausiai. Nepaisant ganėtinai avantiūriškos, bene progresyvios išraiškos kompoziciškai, nesu didelis dainos fanas, man jos morbid lyrinė tema yra labai tolima mano pasaulėvaizdžiui ir su ja neturiu jokio ryšio. Bet negali paneigti, kad ji koncertams puikiai tinka ir užmezga puikų ryšį su publiką. Nors įtariu, kad ši daina skambėjo paskutinė tik dėl to, kad eilutės „bye bye“ skamba ikoniškai tinkamai koncerto pabaigai  

Grupė negrojo biso (ir teisingai, bisas yra prasmės neturinti koncepcija... kaip „Benediction“ lyderis Dave Ingram per „Kilkim žaibu“ sakė, tai tik laiko gaišimas). Tad po maždaug valandą ir 45 minutes trukusio pasirodymo, patraukėmė link namų. Pasirodymas buvo optimalios trukmės ir labai efektingas. Reiktų paminėti, kad kai kurios dainos turėjo ir gražias šviesų projekcijas, kurios buvo rodomas ant Lukiškių kalėjimo sienų (geriausiai atsimenu tą minimalistinę dangaus kūnų simuliaciją per dainą „Cosmic“ ir The Rev veido profilio kontūrą per „So Far Away“). Įgarsinimas, sakyčiau, buvo sub-optimalus (dėl to iš aplinkinių irgi girdėjau nusiskundimų), bet galimai daug kas tenka ir akustikai, Lukiškių kalėjimo kiemas yra gan klaustrofobiška erdvė, ten daugybinis aidas matyt sunkiai įveikiamas iššūkis. Neskambėjo blogai, bet, pavyzdžiui, man visuomet norisi geresnio boso įgarsinimo, šiek tiek prisukant gitaras. Dabar, įskaitant visus aido reiškinius, gitaros skamba gan stelbiančiai. Būgnai, sakyčiau, skambėjo gerai.

Taigi, minimalios pastabos dėl vienos kitos dainos atlikimo ir įgarsinimo, tad grupės pasirodymą vertinu labai gerai. Organizatorių darbą vertinu labai rezervuotai ir tikiuos pažangos, ypač komunikacijos sektoriuje. Tad tiek šiam kartui. Man dabar nusimato ramus laikas, turbūt iki rugpjūčio 21-osios „Gojiros“ pasirodymo jokiame muzikiniame renginyje dalyvauti neketinu, nebent sugalvosiu staiga. Tad music'o auditorija galės pailsėti nuo mano ilgų teksto sienų blog'ų sekcijoje 

133

Avenged Sevenfold