
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Griūva viskas, ką turėjau viduje. Ne perkeltine prasme. Visa savaitė buvo kritinė. Jaučiausi taip, tarsi iš šalies žvelgčiau į apgailėtiną žmogystą, kuri nudelbusi akis į žemę ir palenkusi galvą žemyn egzistuoja, bet ne gyvena. Kurios veidas baltas it popierius ir į kurią troleibuse keistai žiūri žmonės. Kurios gailisi kursiokės, o tie kurie nežino, nesupranta, kas jai atsitiko. Bet tada atsikelia ji vieną rytą. Viskas pamažu ima baigtis. Ateina pradžia. Nemaniau, kad kada turėsiu svečių tokią valandą. O pasirodo niekada nesakyk niekada, svečiai aplanko ir naktį, gerai, tik kad pats nemiegi, bet jeigu ir būčiau miegojusi, būčiau išgirdusi sms ir vistiek būtų buvę taip pat. Ir dar - visai miela buvo, kuomet aš beveik mieganti dar vis bandžiau klausyti, ką ten pasakoji, M. Mano košė skanesnė už skautišką su žemės ir žolės prieskoniais, yes! Kažkur giliai jau pasiilgau namų, draugų, šventinio namų kvapo. Jau matau kaip mes su tėvu renkame eglę miške, kur vasarą žaliuoja nuostabus beržynas. Sniege arba žemėje išmintos šernų pėdos. Su mama kūčių vakarą kepame kūčiukus, ji atsargiai traukia iš orkaitės skardą, o aš žiūriu į ją gerdama karštą arbatą. Ji lieja man savo nostalgiją dėl Federiko, pasakoja, kaip gyvena mokytojai ir kokie baisūs mokiniai. Abu su broliu gulime ant jo lovos ir žiūrime legendinį 'Vienas Namuose', jis valgo sausainius ir vis nepasiryžta mamos paprašyti, kad iškeptų duonos su sūriu. Vis protarpiais mane apsikabina, taip daro visada. Vakare išeiname į tamsą už lango, jei sniegas - maudynės, jei ne - batardų triukai, pasakojimai, kaip pasigaminti dūmines bombas ir panašiai. Vienas didelis klevas, po savo šakomis talpinantis mus, prie jo senelis. Su lazda, apžėlusiu veidu, trimis skarelėmis ant galvos ir kepure ant jų. Beveik baltai žydros akys žvelgia pro raukšlėtą veidą į viršų. Šiandien netekome šeimos nario. Jis su mumis buvo 10 metų. Jis artimiausias buvo tėčiui, pastaraisiais metais - mamai. Jis buvo vienas ir nepakeičiamas, senas, bet laiko patikrintas. Mylėjau jį nuo mažų dienų, nes daviau jam vardą. Vardą, kuriuo mes jį visi atsiminsime. Maža aš atverdavo didžiules garažo duris. Ji prieidavo prie savo dviračio. 'Labas, mano Juodasis Gražuoli', ji paglosto sėdenę, jo vardas toks, nes mano mėgstama knyga buvo apie žirgą, vardu Juodasis Gražuolis. Mano dviratis irgi juodas, idealu. Šalia jo buvo ir jis. Federik Ford Orion. Mūsų mėlyna mašina, kuri mums tarnavo ilgai ir ištikimai, su kuria tėvas padarė pirmą ir veikiausiai paskutinę avariją, kuri buvo suremontuota už mano pinigus, kuriuos gavau iš draudimo už rankos traumą. Šiandien buvo jo diena. Federikas šiandien buvo parduotas. Šiandien jis užbaigė savo gyvenimą su mumis. Jis apskritai šiandien baigė gyvenimą. Šiandien vyko bulių kautynės, Federikas buvo jų dalyvis. Aš laiminga. Prieš savo pabaigą jis išmoko skraidyti, jis bent pasilinksmino. Garbinga mirtis garbingai nugyvenus ir atitarnavus gyvenimą mūsų šeimoje. Mama liūdi, šeimoje šiandien gedulas. Aš džiaugiuosi, geresnės Federiko pabaigos net neįsivaizdavau. Mama su juo jau ir taip prisiraliavo, dabar jam teko pabūti tikrose lenktynėse. Tai bet kokiu atveju geriau, negu supjaustyti ir parduoti į metalo laužą. Tai būtų sudaužę mano širdį. Federikas Ford Orion išėjo taip, kaip ir turėjo. Baigė savo dienas dragindamas bulių lenktynėse. ![]() In Loving Memory. Kaskade - 4 am |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2009 m. gruodžio 12 d. 21:29:41
____________________
mental reason.
2009 m. gruodžio 6 d. 21:28:02
Kad man daugiau šitaip nedarytum. ;] nors kitąkart žinosiu kaip būna su tavim, tai ir elgsiuosi atitinkamai (: :-D
Holidays are coming.. ;-D~
____________________
Gal su peiliu. Gal su peiliu.