Čia dar niekas daug nekalbėjo apie stigma. O stigma arba kitaip tariant demonizavimas vyksta dėl depresijos ir kt panašių ligų mitų LT. 

  Psichikos ligų legendiniai mitai Lietuvoje   (radau youtulike)

10mitas: Žmonės, kurie apsilanko pas psichiatrus, ateityje negalės dirbti tam tikrų darbų.

9mitas: Specializuotose psichiatrijos ligoninėse, kuriose pacientai gydomi priverstinai, joks gydymas nevyksta, o pacientai tik laikomi kaip kalėjime. 

8 mitas: PSICHIKOS LIGOS YRA NEPAGYDOMOS 

7 mitas: PSICHIKOS LIGAS REIKIA GYDYTI PAS PSICHOLOGUS IR KOUČERIUS, NES PSICHIATRAI NEGYDO... 

6 mitas: JOKIŲ PSICHOTROPINIŲ VAISTŲ GERIAU NEGERTI, NES PRIE JŲ PRIPRANTAMA 

5 mitas: ELEKTROS IMPULSŲ TERAPIJA - PASENĘS GYDYMO METODAS, TAIKOMAS KAIP BAUSMĖ PACIENTAMS 

4 mitas: PSICHIKOS LIGOS YRA PAVELDIMOS 

3 mitas: DEPRESIJA - TINGINIŲ LIGA 

2 mitas: PSICHIKOS SUTRIKIMŲ TURINTYS ASMENYS YRA AGRESYVŪS IR PAVOJINGI 

1 mitas: VALGYMO SUTRIKIMAI - TAI JAUNŲ MERGINŲ IŠSIGALVOJIMAS IR DĖMESIO SIEKIMAS.

Nū čia gal nevisai mitai, nes taip ir yra. Tiktai būna labai daug gražių išimčių iš šių nusistovėjusių demonizuojanciu pasakymu,kad žmonės prieš ligonius būna nusiteikę taip stigmatizuojanciai. 

Galvoju, kad depresija kaip alkoholizmas, jei jau esi ,,paženklintas'' tai ir žaisi tą žaidimą kurgi švytuoklė sustos šį kartą? Ties sunkia ar labai sunkia padala. Jauti, kada prasti laikai artėja. 

Komentuoju kaip sergantis visą savo sąmoningesnį gyvenimą žmogus. Ir sėkmingai traukiantis jau 29 gyvenimo metus. Sėkmingai reiškia, kad aš vis dar čia ir tik tiek.

Galvoju, kad depresija labai gudri liga, turinti ir priklausomybės bruožų. Žmogaus noras nuo kitų atsiriboti ir užsidaryti, nes jaučiasi defektuotas, neturintis kuo dalintis, nenaudingas, nefainas, nesuėmęs savęs į rankas. Tik leidžia ligai labiau įsišaknyti, o tada jau prasideda žaidimas ar šeima, draugai ras laiko tave aplankyti, pamatyti, kad ,,kažkas negerai'' (kažkodėl indai neplauti ir grindys nesiurbtos, šaldytuvas tuščias ir kada išvis buvai lauke?) ar ras laiko paskambinti (kartais skambučiai gali išgelbėti gyvybę). Tada gyvybiškai reikia pagalbos iš kitų ir reikia suspėti tą pagalbą gauti. 

Ateina tie prašviesėjimo pliūpsniai, kai supranti ką reikia daryti, užsirašai, susitari su savimi, bet atsistoji ir atgal atisėdi. Padeda rutina, susidėliojimas žmogiškųjų poreikių. Taip, jei jautiesi kaip ateivis, tau kartais reikia tiesiog per prievartą permąstyti. Ko reikia žmogui, kad jis funkcionuotų? Judėti, maistinių medžiagų, bendravimo, ryšio. Ir tada bandymas nenorom tai vykdyti. Padeda psichoterapija (nors ir atrodo visiškas astrologijos lygio absurdas kartais). Padėti gali ir medikamentai. 

Skaitau ir sunku patikėti, kad čia aš rašiau prieš metus. Sugebėjimas vienoje pastraipoje taip kategoriškai, visažinančiai teigti, lyg ir tiesa, bet lyg ir lukterk...Neatpažįstu savęs. 

Galvoju, kad depresija kaip alkoholizmas, jei jau esi ,,paženklintas'' tai ir žaisi tą žaidimą kurgi švytuoklė sustos šį kartą? Ties sunkia ar labai sunkia padala. Jauti, kada prasti laikai artėja. 

Komentuoju kaip sergantis visą savo sąmoningesnį gyvenimą žmogus. Ir sėkmingai traukiantis jau 29 gyvenimo metus. Sėkmingai reiškia, kad aš vis dar čia ir tik tiek.

Galvoju, kad depresija labai gudri liga, turinti ir priklausomybės bruožų. Žmogaus noras nuo kitų atsiriboti ir užsidaryti, nes jaučiasi defektuotas, neturintis kuo dalintis, nenaudingas, nefainas, nesuėmęs savęs į rankas. Tik leidžia ligai labiau įsišaknyti, o tada jau prasideda žaidimas ar šeima, draugai ras laiko tave aplankyti, pamatyti, kad ,,kažkas negerai'' (kažkodėl indai neplauti ir grindys nesiurbtos, šaldytuvas tuščias ir kada išvis buvai lauke?) ar ras laiko paskambinti (kartais skambučiai gali išgelbėti gyvybę). Tada gyvybiškai reikia pagalbos iš kitų ir reikia suspėti tą pagalbą gauti. 

Ateina tie prašviesėjimo pliūpsniai, kai supranti ką reikia daryti, užsirašai, susitari su savimi, bet atsistoji ir atgal atisėdi. Padeda rutina, susidėliojimas žmogiškųjų poreikių. Taip, jei jautiesi kaip ateivis, tau kartais reikia tiesiog per prievartą permąstyti. Ko reikia žmogui, kad jis funkcionuotų? Judėti, maistinių medžiagų, bendravimo, ryšio. Ir tada bandymas nenorom tai vykdyti. Padeda psichoterapija (nors ir atrodo visiškas astrologijos lygio absurdas kartais). Padėti gali ir medikamentai. 

Skaičiau gydytojos straipsnį kad tipo lengvas ir vidutines depresijas galima išgydyti sportuojant, būnant grynam ore ir vartojant žuvų taukus. Kaip iš tikrujų yra sunku pasakyt

Dažniausiai žmogus pripažįsta, kad sirgo depresija, kai ją jau praeina ir gali blaiviu protu įvertinti savo praeities būseną. 

Tik dabar ne kiekvienas moka atskirti kas yra depresija, o kas ne ir kai tik apninka labai prasta nuotaika, padaro išvadas, kad čia toji depresija. Depresija tai ne šiaip bloga nuotaika, tai LIGA ir laimingas tas, kuris sveikas iš jos įsikapanos, o vieną kartą įsikapanojęs pasimokys ilgam ir kaip pačio velnio bijos jos dar kartą ateinant. 

Nenoriu sakyti, kad depresija bent kartą per gyvenimą naudinga susirgti, bet ji dažnai padeda. Pasveikęs ir atsistatęs tu pradedi žiūrėti į gyvenimą kitu kampu tam, kad tas nepasikartotų. Na nežinau, čia gal kiek iš savo patirties pasakiau, kiekvienam skirtingai. Geriau ja niekada nesusirgti, nes kartais ir pirma depresija gali nuskandinti giliai. 

Patys diagnozes galime sau nustatyti, kai viskas yra post scriptum, o ligos eigoje tai gali padaryti tik tam tikri specialistai, nes depresijoje tiesiog negalime būti pajėgūs mąstyti blaiviai. Tad jei kas garsiai skelbias, jog jam depresija, drįsčiau suabejoti ar tai tik nebus blogos nuotaikos etapas. Iš kitos pusės šaunu, jei kas ieško pagalbos, net ir virtualioje erdvėje, nes būtent socialinis bendravimas yra vienas iš veiksnių, padedančių pasveikti, tad nereikia smerkti nežinant tiesos iki galo.

Lietuvoje, kad gydyti vaikysteje patirtas traumas, pazeminimus ir patycias, psichoterapija kainuoja kalnus pinigu. Geri specialistai nepriima nemokamai. O pas zmogu, kuris buvo palauztas, sutryptas, sugniuzdytas, paprastai buna nenusisekes karjeros kelias, jis nelabai turi daug pinigu, kad galetu eiti pagalbos pas auksta kvalifikacija turincius specialistus. Todel renkasi durnyna ir/arba savizudybe. 

Drįsiu paprieštarauti. Taip, psichoterapija kainuoja daug, bet tai tikrai nėra vienintelis būdas, kaip galima sau padėti. Yra daugybė grupių grupelių, prie kurių galima prisijungti nemokamai arba aukos principu. Jeigu esate tikintys, yra įvairios bendruomenės, tokios kaip Kelionė Lietuva, įvairios maldos grupelės, savigalbos grupės. Žinoma, tai nebus panacėja, bet tikrai geriau nei nieko nedaryti ir skųstis, kad viskas labai brangu. Galų gale, kiekvienam apdraustam/-ai Lietuvos piliečiui/-ei priklauso 10 nemokamų apsilankymų pas psichologą. Yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos centre nemokama psichologinė pagalba. Taip kad nesustokite ieškoti pagalbos, nes ji tikrai yra... 

Dažniausiai žmogus pripažįsta, kad sirgo depresija, kai ją jau praeina ir gali blaiviu protu įvertinti savo praeities būseną. 

Tik dabar ne kiekvienas moka atskirti kas yra depresija, o kas ne ir kai tik apninka labai prasta nuotaika, padaro išvadas, kad čia toji depresija. Depresija tai ne šiaip bloga nuotaika, tai LIGA ir laimingas tas, kuris sveikas iš jos įsikapanos, o vieną kartą įsikapanojęs pasimokys ilgam ir kaip pačio velnio bijos jos dar kartą ateinant. 

Nenoriu sakyti, kad depresija bent kartą per gyvenimą naudinga susirgti, bet ji dažnai padeda. Pasveikęs ir atsistatęs tu pradedi žiūrėti į gyvenimą kitu kampu tam, kad tas nepasikartotų. Na nežinau, čia gal kiek iš savo patirties pasakiau, kiekvienam skirtingai. Geriau ja niekada nesusirgti, nes kartais ir pirma depresija gali nuskandinti giliai. 

Patys diagnozes galime sau nustatyti, kai viskas yra post scriptum, o ligos eigoje tai gali padaryti tik tam tikri specialistai, nes depresijoje tiesiog negalime būti pajėgūs mąstyti blaiviai. Tad jei kas garsiai skelbias, jog jam depresija, drįsčiau suabejoti ar tai tik nebus blogos nuotaikos etapas. Iš kitos pusės šaunu, jei kas ieško pagalbos, net ir virtualioje erdvėje, nes būtent socialinis bendravimas yra vienas iš veiksnių, padedančių pasveikti, tad nereikia smerkti nežinant tiesos iki galo.

Lietuvoje, kad gydyti vaikysteje patirtas traumas, pazeminimus ir patycias, psichoterapija kainuoja kalnus pinigu. Geri specialistai nepriima nemokamai. O pas zmogu, kuris buvo palauztas, sutryptas, sugniuzdytas, paprastai buna nenusisekes karjeros kelias, jis nelabai turi daug pinigu, kad galetu eiti pagalbos pas auksta kvalifikacija turincius specialistus. Todel renkasi durnyna ir/arba savizudybe. 

Drįsiu paprieštarauti. Taip, psichoterapija kainuoja daug, bet tai tikrai nėra vienintelis būdas, kaip galima sau padėti. Yra daugybė grupių grupelių, prie kurių galima prisijungti nemokamai arba aukos principu. Jeigu esate tikintys, yra įvairios bendruomenės, tokios kaip Kelionė Lietuva, įvairios maldos grupelės, savigalbos grupės. Žinoma, tai nebus panacėja, bet tikrai geriau nei nieko nedaryti ir skųstis, kad viskas labai brangu. Galų gale, kiekvienam apdraustam/-ai Lietuvos piliečiui/-ei priklauso 10 nemokamų apsilankymų pas psichologą. Yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio šeimos centre nemokama psichologinė pagalba. Taip kad nesustokite ieškoti pagalbos, nes ji tikrai yra... 

Dažniausiai žmogus pripažįsta, kad sirgo depresija, kai ją jau praeina ir gali blaiviu protu įvertinti savo praeities būseną. 

Tik dabar ne kiekvienas moka atskirti kas yra depresija, o kas ne ir kai tik apninka labai prasta nuotaika, padaro išvadas, kad čia toji depresija. Depresija tai ne šiaip bloga nuotaika, tai LIGA ir laimingas tas, kuris sveikas iš jos įsikapanos, o vieną kartą įsikapanojęs pasimokys ilgam ir kaip pačio velnio bijos jos dar kartą ateinant. 

Nenoriu sakyti, kad depresija bent kartą per gyvenimą naudinga susirgti, bet ji dažnai padeda. Pasveikęs ir atsistatęs tu pradedi žiūrėti į gyvenimą kitu kampu tam, kad tas nepasikartotų. Na nežinau, čia gal kiek iš savo patirties pasakiau, kiekvienam skirtingai. Geriau ja niekada nesusirgti, nes kartais ir pirma depresija gali nuskandinti giliai. 

Patys diagnozes galime sau nustatyti, kai viskas yra post scriptum, o ligos eigoje tai gali padaryti tik tam tikri specialistai, nes depresijoje tiesiog negalime būti pajėgūs mąstyti blaiviai. Tad jei kas garsiai skelbias, jog jam depresija, drįsčiau suabejoti ar tai tik nebus blogos nuotaikos etapas. Iš kitos pusės šaunu, jei kas ieško pagalbos, net ir virtualioje erdvėje, nes būtent socialinis bendravimas yra vienas iš veiksnių, padedančių pasveikti, tad nereikia smerkti nežinant tiesos iki galo.

Lietuvoje, kad gydyti vaikysteje patirtas traumas, pazeminimus ir patycias, psichoterapija kainuoja kalnus pinigu. Geri specialistai nepriima nemokamai. O pas zmogu, kuris buvo palauztas, sutryptas, sugniuzdytas, paprastai buna nenusisekes karjeros kelias, jis nelabai turi daug pinigu, kad galetu eiti pagalbos pas auksta kvalifikacija turincius specialistus. Todel renkasi durnyna ir/arba savizudybe. 

Dažniausiai žmogus pripažįsta, kad sirgo depresija, kai ją jau praeina ir gali blaiviu protu įvertinti savo praeities būseną. 

Tik dabar ne kiekvienas moka atskirti kas yra depresija, o kas ne ir kai tik apninka labai prasta nuotaika, padaro išvadas, kad čia toji depresija. Depresija tai ne šiaip bloga nuotaika, tai LIGA ir laimingas tas, kuris sveikas iš jos įsikapanos, o vieną kartą įsikapanojęs pasimokys ilgam ir kaip pačio velnio bijos jos dar kartą ateinant. 

Nenoriu sakyti, kad depresija bent kartą per gyvenimą naudinga susirgti, bet ji dažnai padeda. Pasveikęs ir atsistatęs tu pradedi žiūrėti į gyvenimą kitu kampu tam, kad tas nepasikartotų. Na nežinau, čia gal kiek iš savo patirties pasakiau, kiekvienam skirtingai. Geriau ja niekada nesusirgti, nes kartais ir pirma depresija gali nuskandinti giliai. 

Patys diagnozes galime sau nustatyti, kai viskas yra post scriptum, o ligos eigoje tai gali padaryti tik tam tikri specialistai, nes depresijoje tiesiog negalime būti pajėgūs mąstyti blaiviai. Tad jei kas garsiai skelbias, jog jam depresija, drįsčiau suabejoti ar tai tik nebus blogos nuotaikos etapas. Iš kitos pusės šaunu, jei kas ieško pagalbos, net ir virtualioje erdvėje, nes būtent socialinis bendravimas yra vienas iš veiksnių, padedančių pasveikti, tad nereikia smerkti nežinant tiesos iki galo.

Kada gi ta depresija paliks mane:

23

Avril Lavigne - Take Me Away

Ar neteko skaityti Elizabeth Wurtzel knygos Prozako karta? Man ji paliko neišdildomą įspūdį. - depresijos, kaip ligos, simptomai ir savianalizė, ieškant ligos šaknų, o galiausiai priemonės ir būdai ją kontroliuoti - viskas labai konstruktyviai tačiau literatūriškai atskleista toje knygoje. Beje, yra ir filmas. Tik knyga vis tiek daug pagaulesnė.

Depresija - bjauri liga, o ja sergantys ne retas to nepripažįsta ir lyg velnias kryžiaus kratosi pagalbos (užsidaro savyje). Tada aplinkiniams baisu, kad ko nors nenutiktų. Beje, alkoholis ie seksas depresijos neišgydis, gal net ją tik pagilins.

 Bet sprendžiant iš grojaraščio, kur dominuoja Eminemas ir šiaip repas o ne funeral doom, tai matau tame gerą ženklą.