Dialoge

Sveiki. Čia aš.

Sąžinė, kažkieno, kas manęs nepažįsta.

O galbūt kaip tik pažįsta, ir labai gerai?

Žodžiu. Aš grįžau.

Susipažinkime, iš naujo, apie tai, kaip gyvenome, kai lapai kris ir karštas vasaros vakaras bučiuos tavo veidą, apie tai,  kaip laikėsi tie, kurių niekada taip ir nepažinojome, ar tie, kurie mane seka visą mano gyvenimą - juk nėra taip jau lengva atsikratyti žmogaus, be kurio tau nebeliktų nieko nei doro, nei švento, nei sau mielo - vis dėlto reikia kiekvienam kartais viduryj nakties paskambinti kam nors visiškai iš pašalies ir pasipasakoti, apie griūvančius, ar gal kaiptik statomus, norus ir visa, ko kažkas gali tikėtis.

Bėkime kartu, kaip tais rytais, kai mums būdavo vienodai, kas bus rytoj, ir būdavo dar labiau vienodai, kad kitą rytą šalia bėgs tie, kurių tikrojo charakterio ir esminių savybių niekad nežinojome ir turbūt nesužinosime. Bet argi tai išvis svarbu?

Juk tai jūs vakarais, naktimis, vėlai ar anksti, kada tik reikia, sugrįžtate, tik neaišku nei kam, nei kodėl.

Žinia, kad gerai. Gera.

Bėkime, į tuos keistus vakarus, kai baruose šokame sušilę, grojant prastai muzikai, ir visi mums pavydi to nepakartojamo dueto, kai judesys yra viskas, ir viskas yra judesys.

O kam išvis tai turėtų rūpėti?

Man.

Aš keliu klausimus, kam, kodėl, kaip, aš ieškau atsakymų, motyvų, verčiu galvoti apie tai, apie ką dauguma negalvoja. Arba, jei jau galvoja, tuomet tuo lygmeniu, kai viskas praranda savo esminę prasmę, ir lieka tik bespalvis šnibždesys dalykų, kurie verti absurdo medalių.

18

Kasabian - L.S.F. (Lost Souls Forever)