
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Vis dar nebuvau nusiteikes matyti sniego. O jis pradejo lipti ant blakstienu galiuku kaip tik tuomet, kai galva uzverciau aukstyn ir nusisypsojau. Zvaigzdetas dangus ropojo kairen desinen, pripildytas baltasparniu snaigiu sukneliu, skutu, suplysusiu, norinciu prilipti, paslepti, susilti ir isnykti. - Sninga. - pasakei, vos tik atsikvosejes nuleidau akis zemyn. - pazvelk, sninga. Man kazkodel gera. - pridurei. Paemei mane uz rankos. Visur tylu. Ties skersgatviu sukuriavo pazaliavusios svajones is anavakar, o cia - tik tu ir sniegas. Pedu begalybes, susidurusios tarpusavyje, jau pamirstos, o didziuliai gabalai lipnaus sniego vis koresi ant blakstienu ir antakiu galiuku, uz mane nusprende - matyti, ar uzsimerkti. Ispleciu akis, kiek imanydamas ir bandau tarp snaigiu prasiskverbti i gatves toluma kiek imanydamas giliau. Tavakar taip ir ejome namo. Tyledami. Tyloje. - kur eini? - kazkas paklause? - I kalnus. - Kokia prasme...? - kazkas. - Ten tylu. Silta. Silciau. Kuprines, pasoneje aliuminis puodelis arbatai. - Ne del to mes kopiame. - Zinau. Kaip tik del to as cia. - Manai, viliesi ir to uztenka? - paklausei. O as jauciausi priciuptas uz pakarpos. - Galiu neatsakyti? - Jeigu tik nori - suglumo ir ji. Pradingo. Tu vis dar laikei mano ranka, o man buvo taip salta, jog neturejau kur akiu deti. Uzsimerkiau. - Tu vis dar cia...? - paklausiau. Tylu. Niekas su manimi nekalba. Tylu. Atsimerkiu. Pazvelgiu i tave. Kalnu nematyti. Vien lygumos, lygumos. Tu auksta, taciau - ne Everestas. Snaiges biro it kruopos. Netikros, lyg dirbtines, pasiutos is lygaus aksominio rubo, apvalios, nuobodzios, aitrios. - tu vis dar cia? - krupteliu isgirdes. - O kurgi daugiau? - istariu pusbalsiu ir pats krupteliu nuo savo zodziu. Si akimirka niekada nesibaigs, pamanau. Sis pojutis, lyg pries kopiant i kalna, taciau niekada jo neprieinat. Tarsi pusiaukeleje, kuri niekada nesibaigs. - O tu tik pagalvok. Nemanai, jog... - mano niurias mintis pertraukia ironiskas bandymas mane nukreipti ten, kur as pats zinau norintis eiti, taciau...Nezinau. - Nezinau. - nukertu. Pasukame desinen. Tavo akyse regiu save. Per daug supanasejome, kad butum man patrauklesne uz tolstancius kalnuose nutupusius sniegynus, nakciai atejus nepranykstancius net aklinoje tamsoje. Paimu tavo ranka i savo delnus. I juos pabyra apvalios, nuobodzios lygiabriaunes snaiges. - Zinai, - pradedu, - neikime i namus. Pabuk su manimi. Mes sustojame, tu ziuri i mane. Zvelgi taip, lyg viska suprastum, taciau taip nera. - Nori i kalnus? - tikiuosi, jog tai pasakysi, taciau tu ziuri man i akis, tikedamasi, kad atsakysiu uz tave. Visuomet. - Ryti? - tarsi pabundu, tavo veiduose ruskana mina. - Rytoj tau anksti keltis. Isvargai. Susalai. - tariu sausai, o aplinkui...Aplinkui daug betoniniu pilku namu ir milijonai susalusiu kruopeliu, bebyranciu aplinkui mus. - Eime namo. - As dar pabusiu. - sakau tvirtai. Tu nusuki akis i sali, palukuriuoji. - Paliksiu duris neurakintas. Girgzda pedos tarsi ausdamos smelyje, tu nueini tolyn, susilieji su ruku, tarp nesuskaiciuojamos daugybes kristalu, besminganciu i gruodzio zeme. Stebiu tave betolstancia, tavo nugara, rausvus kailinukus, nertas pirstines, juoda salika aplink kakla, nepriekaistingai sukistus dzinsus i batus, kad kojos nesuslaptu. Ziuriu i tave, lieku vienas ir jauciu, jog si akimirka man kazka reiskia. Su pirstine nubraukiu nuo suoliuko sluoksni sniego, seduosi, salu. Uzsimerkiu. Nusisypsau. Atsmerkiu. Taves jau nebera. Ziema. Kaip noriu i kalnus... - Tu vis dar cia? - O kaip tu manai? - vis bandau buti zaismingas, nesusimastyti, ka sakau, pamirsti, kas tu. O tu kalbi! - Zinoma. - sypteli, nes zinai, jog as visas tavo. Nuo-iki pirstu galiuku pirmyn-atgal. Balta iki skausmo akyse, ir ten, po saliko mazgu, beverzianciu kakla nenuryjamas gumbas, kuris vis pleciasi. Nustoja snigti. Tavo pedos ataususios, susalusios, isnykusios, lyg ju ne nebutu buve. - Juk jie taip toli...Nemanai, jog tu eini nuo ju, o ne linkui? - Pasakei, ir prisnigo. - nukertu. - O tu apsizvalgyk aplinkui - sypteli. As zinau, jog esi teisi, taciau nejuciomis permetu akimis apsnigtus medinius suoliukus, skardini baznycios stoga, parka, vakarop prisipildanti nepaaiskinamo ilgesio ir aitros, krautuveliu iskabas... Pasiilgau taves. Veikiausiai sedi prie siltos krosnies, gurgsnoji vis nesibaigianti viski, pripildai stikla po stiklo, mauki, esi viena, taip toli, taip siltai, noriu apkabinti pecius, pasilikti ilgiau, ziureti i ugni drauge, taciau net mintyse sis troskimas rodosi toks neigyvendinamas, jog nejuciomis nusipurtau. - Tau salta? - paklausi. Ir vel sypteli. Piktai debteliu tavo pusen, ne nezinau kur, taciau nieko neatsakau. Neverta. - Ar ilgai tai tesis? - klausiu, taciau nezinau, ar noriu tai pamirsti. - Tau salta? - pakartoji. - As noriu i kalnus. Noriu prie ju arteti, matyti apsnigtas keteras, uzantyje laikyti virve, batus, puoduka is aliuminio, arbatai... - Tau salta. - nukerti. Ir viskas tuo pasakyta. Vel ima snigti. Tu pranyksti, taciau skausmas islieka. Sedziu pusvalandi, jauciu, kaip pecius ima spausti zemyn sniego svoris, ant pakausio tirpstancios snaiges inkscia, o as nenoriu pakilti. Tu dingai, taciau ne is manes. O Ruta namuose, laukia, gal ir pati nesupranta, ko. Pareidamas pabelsiu i langines, ir tu atidarysi man duris. Ne ji. Sedesiu kambaryje, ji apsikamsiusi siltai alsuos, stebesiu ja, o pries akis vaidensis rytai is prabegusiu dienu, kuomet nubusdavau, pro langa guviai kysodavo kalnu kepures, kurias, tikejau, viena diena imsiu ir numausiu. Busiu herojus sau, niekam kitam, taciau tai dar dar labiau tikra, kai pagalvoji. Stebesiu ja, o mintimis grisiu i tave. Jus tokios skirtingos. Pakylu. Tolumoje kaukiancios sirenos skrodzia tyla it peiliu ruka, lyg kalnuose aidams pasiklydus sniegai zemyn ima virsti, jie, kalnai, susikuproja, sniego griutis tau nukloja kelius, lipi, lipi...Sirenos dingsta. O kalnai pajudinti. Namo nepareinu. Suku nesibaigiancius ratus aplink parka. Tamsos nelike, ja isklaide ryskiai baltas sniego atsvaitas, toks liguistai akivaizdus, jog noriu pranykti, su rytmeciu istirpti ir nuteketi gelezinemis grotelemis vamzdziais, juron. Jus tokios skirtingos, taciau abi devite sukneles pagal mano skoni. Ruta ir Everestas, kuris liko uznugaryje, i ji neuzkopus. Ilgesys praeiciai pjausto vos nubudusi ryta, as pamazele zirglioju betirpstanciu sniegu, pilksvos plyteles pranasauja silta diena. Apsivynioju kakla megztu saliku, nusisypsau. Namo eiti neketinu. Spaudos parduotuveleje nusiperku sviezut sviezuteli laikrasti. Vel seduosi ant suoliuko, ant sugizusio sniego, atsiverciu pirmaji puslapi ir imu skaityti apie tai, kas buvo vakar. Uzsimerkiu. Vakar. Nusisypsau. ps - neturiu lietuvisku raidziu, deja. ps2 - sitai atsirado po beveik 5 menesiu totalau nerasymo, todel ne kazki kas. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
DjVaids | ![]() Agnes Carlsson |
||||
einaras13 | ![]() Kanye West Turbūt vienas geriausių gero samplinimo pavyzdžių - sample\'as duoda tik atspirties tašką, bet virš jo einančios melodinės ir vokalinės idėjos yra šviežios ir įdomios |
||||
malia | ![]() Ava Max |
||||
Konditerijus | ![]() Chris Cornell |
||||
PLIKASS | ![]() Flipsyde |
||||
Silentist | ![]() Tony Hadley Bee gees dainos koveris |
||||
Alvydas1 | ![]() Rome |
||||
Sahja | ![]() Vera Brezhneva |
2008 m. lapkričio 20 d. 20:45:04
____________________
dom4s
2008 m. lapkričio 20 d. 19:30:09
Everestas.
Ir ji ;>
____________________
Man labiausiai patinka mokslinė teorija, kad Saturno žiedą sudaro oro linijų pamesti keleivių lagaminai.
2008 m. lapkričio 20 d. 19:17:27
[ laukiau Tavo dienoraščio ]
____________________
Tėvai niekada nemeluoja .