Ex circumstantiis. Paranojiko priepuoliai (V dalis)

Šiandien jaučiuosi kuo puikiausiai. Nebesivarginu dėl to, kas lenda į galvą, nes tai tiesiog ignoruoju. Dabar galutinai išsiaiškinau, kad mano blaivaus proto sumaištį sukėlė baisioji nuobodybės rutina. Taip, taip, ta pati, kuri kiekvieną žmogų bent kairės pėdos nykščiu buvo palietus.

Ką man daryti dabar? Verkti? Ne, reikia ieškoti tos gelbėtojos didenybės VEIKLOS. Bet nesinori nieko daryti - mane sukrečia kiekvieno mano mėgstamo atlikėjo mirtis. O dabar mirė visas autoritetas - vienas mėgstamiausių klavišininkų. Taigi, einu pasiruošti gedului...

Varpas gaus už šiek tiek daugiau nei pusvalandžio - tada bus kuo puikiausias vidurnaktis... Vienas geriausių mano gyvenime. Todėl, kad tai, kas vyksta šiandien, viskas gera ir gražu. Kaip pasaulėžiūrą, reginius ir garsus kartais įtakoja nuotaika. Kartais gali tai pasirodyti šlykštu, o kitą kartą - nuostabu. Aišku, daugiausia ir visą tai vyksta ex circumstantiis (dėl aplinkybių). Bet šiuo metu jokios aplinkybės manęs neįtakoja... O gal... šiuo metu aplinkybės nėra labai geros ir netgi negeros, bet vis dar puikiai emocionaliai jaučiuosi.

Mane persekioja paranoja. Du nerealūs sutapimai kankina mano mąstysenos centrus:

1. Juk šiandien ryte dar klausiau Jon'o Lord'o puikių klavišinių partijų, o dabar sužinau, kad jis mirė... Sutapimais tikiu tik labai retai, bet to asmenine pranašyste irgi nesinori vadinti...

2. Vakare vakar, prieš užmigdamas, sau pasakiau: rytoj būsiu geros nuotaikos. Privalau tokiu būti. Tai ir atsitiko...

Nejaugi aš tikras pranašas? - juokauju, nes sutapimų pilna. Nejaugi šiandiena privers mane patikėti sutapimais. O gal tai tik paranojiko priepuoliai?..

Šiandien mėgstu mušti... daiktus (?). Tai sugaudžia varpas, tai suskamba lėkštės ir ąsočiai, tai sutrinksi stalai... Asmeninio jausmų išliejimo meno forma? Aš šiandien esu laimingas beprotis. Nors bepročiai juk laimingiausi žmonės pasaulyje ir už jo ribų... Nors už ribų negalioja sąvoka: egzistencija, bet vis tiek, priverčia pamąstyti ir susidomėti: ką reiškia neegzistuoti... Kažkaip neįtikima, mes, žmonės, gyvename keturiose dimensijose ir mums tiesiog neįmanoma suprasti, ką reiškia nulis dimensijų. Nes to ir negalima įsivaizduoti, to niekada negalėsime patirti. Būti už egzistencijos ribų neįmanoma. Tai prieštarauja mokslui.

Oi, nukrypau į sąmonės srautus ir vėl savo gyvenime jaučiu mokslo priešpriešą. Kodėl, atrodytų, prieš metus žavėjausi kiekviena formulės raide, kiekvienu atradimu, ir apskritai - visu mokslu. O dabar - menas visagalis... Net nekenčiamiausią dailę pradedu mėgti. Sutapimas (vėl nesinori tikėti): būtent daugelis pasikeitimų įvyko tada, kai užsiregistravau music'e. Tai kas pakeitė mano pažiūras: intelektualių žmonių virtuali bendruomenė ar pirmieji nukrypimai paauglystės link. Na, čia paini dilema ir nesistengsiu jos atpainioti. Mano gyvenime išvis pradeda dėtis nesuvokiami dėsniai. Tai - paauglystė, ir dabar aš jau tuo totaliai neabejoju.

O, jau 7000 reitingo taškų. Nu, music'e, kaip vienoje iš galybės gyvenimo sričių, man sekasi. Ir nors atrodytų, kas tie reitingo taškai, bet jų kasdienis kitimas mane žavi ir neaišku kodėl? Na, šiandien aš kodėlčiukas ir tiesiog jau nebesuprantu savo raštų ir klausimų esmės. Išvis, ar kas nors turi esmę, nes aš linkęs nieko nebesuvokti. Aš - laimingas beprotis, ir tai man patinka. Dabar drįstu sakyti, kad mano gyvenimas nusisekęs ir gražus.

Skiriu šį dienoraštį 4Blackberry, vienai artimiausių man narių music'e.

O dabar, paminėkime mano didžiulio autoriteto mirtį gražiomis jo legendinės grupės dainomis:

	7			Jon Lord
	254			Deep Purple