
Dalykas apie savanaudzius zmones yra tas, kad jie nuolatos losia aplinkiniu gyevnimais. Visu sielomis, tam kad patenkintu savaja. Viena minute jie laiko tave, lyg visa pasauly, ant savo keliu, kita - sumenkina iki maziausios kada matytos kisenines nuotraukos. Momento. Prisiminimo is kazkada, su kazkuo, kazkur. Vienos sekundes. Jie jus praryja, snibzdedami dalykus kuriuos norite girdeti ir pazadus, sako nori praleisti visa gyvenima salia. Bet minute juos apima baime, issigasta ir jau viena koja tarpdury isejimo link. Net nesivargina pabandyti paleisti jus gracingai. Lyg zmogaus sirdis, ju akyse, nera nusipelnius absoliuciai jokios kito malones.
Ir po viso sito, po viso kas duota, kas ismokyta. Jokios pagarbos. Argi nejuokinga, kai pagalvoji, zmones siais laikais drasiau nurengia kita savo pirstais, nei sugeba pakelti telefona ir paskambinti. Pakalbeti. Paaiskinti. Atsiprasyti.
Visi mes kartais norim pabegti nuo nemalonios situacijos. Nuo saves. Kad atrasti save. Nezinoti, bijoti, dvejoti - normalios asmeninio zmogaus augimo proceso stadijos. Jausmai, kuriu neisvengsime. Kuriuos butina isgyventi. Noretusi tik, kad klaidziodami ir ieskodami, kad eigoje sito proceso, nepamestume bent savo sazines. Life, i found out, is just a repeated endless kick to the nuts. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2017 m. birželio 29 d. 11:12:11
The thing is it's about selfish people.
____________________
36 years of tears.
2017 m. birželio 28 d. 16:09:06
Gan šūdina situacija, kai paveda žmonės, o pabėgt negali nuo jų.. reikia ir toliau bendraut, sutart.. bet vis tiek tas nepasitikėjimo štampas uždėtas ir sklando kaip šmėkla laimingiausią akimirką - džiaukis, bet neprisirišk, nepasitikėk iki galo.. vėl nudegsi.