*You taste like sunshine

Gyvenimas ay.

Mus apgauna zmones. Karta. Du. Netiketai. Pykstames su seimos nariais. Buna stipriai. Buna pradedam vidinius karus.

Atsiduriam situacijose, kurios mus pakeicia. Stipriai. Neretai visam gyvenimui.

Kaltinam naujus mylimuosius, del buvusiu padarytos skriaudos.

Prarandam geriausius draugus, galvojome busiancius salia visados.

Kazkuriam zingsny, pagaliau suprantam, kad visi turi praeiti. Kruvas padarytu klaidu, kurias odievai leiskit grizti ir istaisyti. Neisnaudotu progu. Prisiminimu, asmeniniu randu. Kad jaucia, myli ne taip kaip mes, mato pasauli is skirtingu varpiniu.

Mes verkiam, mes juokiames, mes pykstam, atrodom kvailai.

Ir tada atrandam ta savo asmenini taska, momenta, sitam bendriniam pasaulio chaose, kai niekas jau neberupi; atsilosi isivaizduojamoj kedej, koja ant kojos, ir su pusiau sypsena veide supranti kad shit happens. O tu problemu kiekies ir ju svoris priklauso nuo to, kiek asmeniniai kiekvieno peciai gali panesti. Kad, velniu, nieko nekeistum. Ir nuo tos akimirkos, tas pasaulis, kuri nesi, aplinkiniu akyse - sparnai, ne nasta.

Tam kad isimyletume tikraji save, negalime niekinti patirties, kuri mus toki ir sulipde.