*Never apologise for how you feel

Prisimenu ta pirma karta kai supratau jog verkti galima jauciant kur kas daugiau nei tik skausma. Kad emocijos yra cheminiai sluoksniai musu smegenyse, o musu kunas tik nepaliaujamai bando palaikyti pusiausvyra. Tai kai viena emocija staiga issauna iki dangaus, ar dar auksciau, tas chemikalas pazymimas raudona veliavele, siusdamas signalus asaru kanalais, kad atsivertu, mazyte erdve isleisti tos emocijos pertekliu, graziai supakuota asaros pavidalu. Patyrus tai, supratus, viskas staiga pradejo atrodyti logiska... Tas staigus emocinis stabilumas po nevaldomu asaru upeliu. Kodel verkiant, esi uzvaldomas ir nesugebi jausti nieko kito tuo momentu. Ir ypatingai gera suprasti, kad imanoma jausti sitiek daug grozio, meiles ar laimes, kad tavo kunas, tiesiogine sio zodzio prasme, nepajegus atlaikyti. Jei mes verkiam, vadinasi, jauciam sitiek daug kiek tik zmogiskai imanoma, ir, kad asaros riedancios musu skruostais yra pilnavertisko gyvenimo israiska.

Nenustokim jausti ir verkti, ir taip daznai ir stipriai, kaip tuo metu jauciasi kad reikia.

Vulnerability is our most accurate measurement of courage.*