Gdansk Mystic Festical: ketvirta diena

Ketvirtosios dienos programa manęs ir mano kolegos labai nežavėjo... bent jau vakaro pradžia. Tad neskubėdami aplankėme tolėliau už Gdansko esančius objektus: Westerplatte, kur vokiečiai pradėjo Lenkijos invaziją 1939-aisiais, o po to nuvažiavome ir iki kurortinio Sopoto miesto, pažiūrėti į apmokestintą molą iš šono ir ranka perbraukti per 11 laipsnių Baltijos jūros vandenį. Pavalgę nuostabių pierogių Sopoto ir Gdynios sandūroje, pasukome atgal link Gdansko, kur mūsų laukė paskutinės dienos programa. Apie ją vėl topo formatu:

1. Sepultura. Sepulturos labai laukiau, ypač kadangi ji strategiškai pozicionuota kaip kulminacinis viso festivalio įvykis pagrindinėje scenoje. Sepulturą mačiau 2015-ais metais, kai jie paskutinį kartą užsuko į Vilnių – tai buvo bene geriausiai skambėjęs mano girdėtas koncertas Siemens / ASG / Twinsbet arenoje, o energija buvo užkrečianti. Tad to paties tikėjaus ir šįkart. Man asmeniškai šįkart garsas mažiau įtikino, truputį skambėjo slopiai, nešvariai, neatsimenu tokio efekto 2015-aisiais aido kupinoje erdvėje. Bet energija vis dar didžiulė, o be to, šįkart gavau porą puikių dainų iš tuomet dar neegzistavusio Quadra albumo, kurį pamilau iškart po jo išleidimo. Ties Ratamahatta ir Roots Bloody Roots jau norėjosi šokti ir visiškai nekreipti dėmesio į prasidėjusį eilinį lietų. Tikrai smagus, energingas pasirodymas. Mano kolega yra mažiau patyręs Sepulturos klausytojas, jį paveikė dar stipriau.

2. Pentagram. Aš truputį kiauliškai pasielgiau su šia proto-doom metalo legendine grupe. Aš buvau tiek nusikalęs nuo visų Westerplatte, Sopotų ir kitų koncertų, kad pusę Pentagram koncerto tiesiog prasėdėjau už sienų, kur nesigirdėjo pasirodymo, bet labai neturėjo sveikatos atsistoti ir nueiti paklausyt. Nuėjau tik į antrąją pasirodymo pusę, bet mane užkrėtė mėsingas skambesys ir pono Bobby Liebling'o charizma. Aišku, jo labai linksmas amerikoniškas akcentas, beveik nesisekė suprasti, ką jis kalba tarp dainų, bet tai nemaišė, nes esmė buvo gerai skambančioje, riebioje, užkrečiančioje muzikoje.

3-4. Vader ir Death Angel. Nežinau, kaip juos išdiferencijuoti... visų pirma, šios dvi grupės grojo vienu metu. Tad pasirinkau paklausyti pirmosios Death Angel pusės ir antrosios Vader pusės. Apie abi grupes turėjau nedideles pirmines žinias – Death Angel žinojau dėl jų galingo debiuto The Ultra-Violence, apie Vader tik žinojau, kad jie vietinės lenkų žvaigždės. Stilius jų panašus, abi grupės thrash'ina, bet jų thrash'as yra sunkesnėje spektro pusėje, Vader atveju net pereinantis į death metalą. Manau, kad energetiškai Vader pasirodymas buvo truputį įspūdingesnis, nors muzikaliai man truputį labiau patiko Death Angel girdėtos kompozicijos. Bet nei viena iš grupių mano didelio akumuliuoto per n dienų nuovargio išgarinti nesugebėjo, tad mėgavimasis buvo tik vidutinis. 

5. Blood, Fire and Death (Bathory tribute). Aš myliu Bathory, aš myliu kompozicijas, rifus. Bet nemylėjau šito pasirodymo. Tiesą sakant, po pusės pasirodymo su kolega išėjom pasėdėti arčiau pagrindinės scenos ir palaukti Sepulturos: kolegai patiko labiau, bet jo kojos jau turbūt atsisakė, o man tiesiog truputį maudė dūšia, nes pasirodė, jog girdžiu labai eilinę tribute grupę, kuri dainas atlieka labai mechaniškai. Grupės vokalistas man nė iš tolo nepriminė Quorthon'o nei savo tembru, nei technika. O visas pasirodymas skambėjo kaip gan griežtai sustyguotas, rifai man skambėjo per steriliai, bet energijos ant scenos pritrūko. Ir kai tarp dainų grupė pradėjo kalbėti apie Bathory istoriją ir panašius dalykus... sorry, duokit man energingos Bathory muzikos, aš savo istorijos pamokėles pasidarau kiekvieną dieną Vikipedijoje ar kur nors kitur. Tiesiog tie pamoksliukai dvasiškai netiko prie Bathory muzikos. Mes su kolega turim teoriją, jog vienintelis žmogus, kuris gali leisti sau kalbėti pasirodymo metu, yra Mikaelis Akerfeldt'as, nes jis turi gerą humoro jausmą. Kitiems net neverta prasidėt. Žodžiu, paklausiau aš tų Bathory rifų, bet Bathory dvasios nepagavau, nusivylęs patraukiau link Sepulturos.

Dar įžengę į festivalį vieną ausimi girdėjome kelias Dark Tranquility dainas. Daugmaž sekė savo pasirodymo Vilniuje prieš pusantro mėnesio takais, bent jau dainų tvarkos klausimu. Man tas pasirodymas Lofte skambėjo sausokai ir prastai įgarsintas, tad mano meilė tai grupei po to koncerto nepadidėjo. Mystic'e garsas bent jau iš tolo buvo DAUG geresnis, tad turbūt nebūčiau atsisakęs ir dar kartą paklausyti tos grupės, bet reikėjo pasitaupyti energiją.

Tai ir visi įspūdžiai iš festivalio. Gal dar atskiru įrašu suformuosiu bendrą keturių dienų topą, jei nepamiršiu. Turiu pripažinti, jog tai pirmas daugiadienis festivalis, kuriame dalyvavau, bet man patiko, kad jis vyko mieste, kuriame nesu buvęs, tad ir pasikultūrinau, ir patogiai gyvenau viešbutyje, nors tas malonumas pinigo tai kainavo. Bet dėl tokio aukštos kokybės festivalio, kuris sukvietė tiek daug įspūdingų grupių, tikrai vertėjo atsitrenkti. Galbūt vienintelis kartus dalykas dėl festivalio, tai kad yra dvi scenos (Sabbath ir Shrine) pastato viduj, kurios tampa pragaru esant daug žmonių ir į kurias kartais išvis neįmanoma įžengti, tad norėtųsi geresnių erdvių mažiau žinomoms grupėms. Bet nepaisant to, man festivalio erdvė, lokacija, maisto ir merch'o pasirinkimas tikrai tiko ir patiko. Jau turime fiksuotą kitų metų festivalio datą, tikrai svarstysiu šią patirtį pakartot.

Kita stotelė: šiųmetinis Kilkim Žaibu, kuris sukvietė tokių puikių grupių kaip Thy Catafalque, Tribulation, Mayhem, Solstafir, Benediction ir kt. Tikiuos išgirsti dar krūvą kokybiškos muzikos. 

	103			Sepultura
	2			Pentagram
	13			Death Angel
	32			Vader
	48			Bathory