Paradise Lost, Saturnus ir Shores of Null Vilniuje. Apžvalga

Po eilės nuostabių koncertų, kuriuose teko dalyvauti 2025 metais, 2026-ieji prasidėjo ramiau. Bet štai atėjo laikas apsilankyti pirmajame metų koncerte 2026 m. vasario 24 d. „Lofte“, kur susirinko trys metališkos grupės „Shores of Null“, „Saturnus“ ir pagrindinės vakaro žvaigždės „Paradise Lost“. Kadangi įspūdžiai švieži ir mintys, ką norėsiu parašyti, pradėjo lipdytis vos tik patekus į „Loftą“, tai ir puolu tą daryti.

Visų pirma, nesu nei vienos iš šių grupių aktyvus klausytojas, visgi „Saturnus“ ir „Paradise Lost“ vardai man tikrai pažįstami. Priežastys apsilankyti koncerte buvo dvi: 1) praėjusią vasarą „Saturnus“ koncertavo „Kilkim žaibu“ festivalyje ir aš spėjau pagauti tik jų set‘o pabaigą, visgi paskutinių dviejų dainų užteko, kad ši grupė patrauktų mano ausį ir įsiveržtų į mano grojaraštį po festivalio. Tad daviau sau pažadą pamatyti „Saturnus“ atsiradus kitai tokiai progai. 2) Nemažai žmonių, kurių muzikinis skonis artimas ir jų nuomonę labai gerbiu, klauso „Paradise Lost“. Aš, tuo tarpu, nors perklausau naujos kūrybos singlus, atviro kelio į šią grupę dar neatradau. Tad šis koncertas turėjo tapti priemone man geriau prisijaukinti šią grupę. O pirmoji apšildančioji grupė „Shores of Null“ man buvo negirdėta, tad automatiškai išplaukė ir trečioji priežastis – atrasti šią grupę.

Detalesnį šių trijų pasirodymų aptarimą iškart pradėsiu nuo skambiausio teiginio: visi trys pasirodymai kažkokiu laipsniu viršijo mano lūkesčius, bet man, subjektyviai vertinant, pagrindinės žvaigždės buvo „Saturnus“. Situacija man priminė pernykštę patirtį, kai dalyvavau „Dark Tranquility“ koncerte (irgi „Lofte“), kurį apšildė „Moonspell“ ir „Hiraes“. Tuomet į koncertą ėjau labiau dėl „Moonspell“ ir jie man paliko daug didesnį įspūdį. Skirtumas tas, kad kol „Dark Tranquility“ manęs gyvai visai nepapirko (nors dalis studijinės medžiagos mano ausiai patinka), „Paradise Lost“ gyvai mane įtikino labiau negu studijiniais įrašais. Tad bendrai koncertas paliko tikrai šiltą įspūdį. O dabar lendam į detales.

„Shores of Null“ – italų melodiškas death/doom, sakyčiau, stilistiškai tikrai artima grupė „Paradise Lost“, labiau negu „Saturnus“. Jų pasirodyme mane traukė, kokią ryškią rolę kompozicijose turi mušamieji ir, beje, kaip jie tikrai gerai skambėjo „Lofte“ (mano patirtis su „Loftu“ istoriškai dažniausiai apkarsta tie mušamųjų įgarsinimo aspektu). Ši grupė turi intensyvesnę, įtraukesnę ritmo sekciją už „Paradise Lost“, ir tai mano ausiai nuoširdžiai tiko. Ypač dvi neilgą set‘ą uždarančios kompozicijos „The Last Flower“ ir „My Darkest Years“, kurias iškart įsitraukiau į savo Spotify grojaraštį po koncerto. Man jos, ypač „The Last Flower“, primena klasikinę kitos mėgstamos su doom flirtuojančios grupės – „Green Carnation“ – kūrybą. Mažiau patikęs aspektas – vokalas nebuvo įspūdingas. Bet vokalo aspektas, iškart išspoilinu, taps pagrindiniu minų lauku visame šiame aptarime. Jis nebuvo nei gerai įgarsintas, nei pats iš savęs stiprus ir pagaulus, nors tembras / maniera įdomi, gal net labiau primenanti grunge judėjimo grupes negu death/doom. Daugiau asociacijų klausantis vokalo kilo su „Alice In Chains“ negu su kitomis grupėmis.  Nepaisant to, galimai dar tyrinėsiu šią grupę. Jau užmačiau albumą „Beyond The Shores“, kuris yra viena didelė kompozicija (vėlgi, asociacijos su „Green Carnation“) – tai mane suintrigavo.

„Saturnus“. Nepaisant to, kad niekad neinvestavau daug laiko jų muzikiniam katalogui, kažkas man visuomet, kai tik ši grupė pasirodydavo mano radare, suclick‘indavo jų lėtesnėje melodingo doom‘o manieroje. Ir šis vakaras buvo geriausia to apraiška. Jau pirmojoje dainoje „The Storm Within“ atjungiau savo analitinį mąstymą, menkai pradėjau objektyviai galvoti apie šį pasirodymą ir tiesiog lėtai, svajingai lingavau į taktą. Set‘as tikrai užburiantis – dėl manęs galėjo nebūti dainos „I Long“, kurią žinau nuo senovės ir ji niekad nebuvo mano favoritas, jau labai baladiškai melodramatiška ir man per saldi, bet ji yra fanų favoritas, tad nepykau. Kitos penkios dainos buvo iš skirtingų grupės albumų, gerai apėmė „Saturnus“ dvasią ir esmę. Tas lėtas melodingumas su lengvomis gitaromis ir ritmine sekcija bei atmosferiškais pre-recorded klavišų motyvais buvo tai, kuo grupė išsiskyrė tą vakarą ir kuo mane labiausiai patraukė. Man didžiausias atradimas buvo daina „A Father‘s Providenceׅ“ – tai savo kompozicija ir instrumentuote gana paprasta daina, bet kažkas magiško yra priedainio akordų progresijoje, net dabar aprašinėdamas patirtį vis įsijungiu šią dainą prasukti.

„Saturnus“ buvo ta grupė, kuri tiesiogine to žodžio prasme apšildė publiką – ne tik lojalūs grupės gerbėjai, bet ir visi kiti antrojoje pasirodymo pusėje jau aktyviai plojo, rėkė ir palaikė grupę. Bet nepaisant mano liaupsių, buvo ir dalykų, kuriuose „Saturnus“ nepranoko kitų grupių. Jei jūs norit kažko instrumentiškai labiau išpuoselėto ar su stipresne ritmine sekcija – „Saturnus“ tikrai netaps jūsų mėgstamiausia grupe iš šio trejeto. Visgi net jei „Saturnus“ nėra geriausi vakaro muzikantai technine prasme, jie žino, ko reikia efektingai kompozicijai. Kitas momentas mane suglumino labiau – vokalistas Thomas Jensen‘as didžiąją dalį tekstų dainavo žiūrėdamas į lapą ant grindų. Tai nėra gastrolių pradžia ir set‘as, kiek pažiūrėjau, yra pastovus šiame ture, tad kodėl at this point dainų tekstai dar nėra atlikėjo galvoje? Pateisinu tik tuo atveju, jei atlikėjas turi kokį atminties sutrikimą, bet mane, kaip žiūrovą, tas kiek trikdė. Bet nepaisant to, Jensen‘as spinduliavo gera energija, tas matėsi ir iš bendravimo su publika, ir iš apsikeitimų gestais su bosistu Brian Pomy Hansenu. Labai patiko, kad šis gavo savo šlovės akimirką prie mikrofono ir sudainavo lygiai vieną žodį: „bass“.

Po nepilnos valandos „Saturnus“ išstojimo, sekė gero pusvalandžio pasiruošimo pertraukėlė ir tada, punktualiai 21:30 prasidėjo „Paradise Lost“ pasirodymas. Publika iškart pradėjo šelti sulig atidarančia „Serpent On The Cross“ daina iš naujojo albumo „Ascension“. Ar aš šėlau? Na, visų pirma, aš introvertas, aš niekada labai nesiplaikstau. Bet net viduje aš lūkuriavau, dar laukiau, kada mane „Paradise Lost“ aktyvuos. Iš emocinio įsitraukimo fazės per „Saturnus“ pasirodymą kuriam laikui grįžau į analitiko fazę „Paradise Lost“ pirmojoje pusėje. Nenustojau galvot, kad bendrai imant grupė yra geresni instrumentalistai. Gregoro Mackintosho aukštieji gitaros tonai tapo vakaro žvaigžde, o bosistas Stephen‘as Edmondson‘as galėjo pasigirti tikrai geriausiu boso įgarsinimu tą vakarą. Nebuvau Nick‘o Holmes‘o vokalo fanas, nemanau, kad jis skambėjo įtikinamai (bet aš jo neliaupsinu ir studijiniuose įrašuose). Kita vertus, labai patiko, kad buvo naudojamas drum screen‘as. Tai vis dar reta, bet tikrai efektinga priemonė prislopinti būgnų garsą, kurį subalansuoti tradicinėm priemonėm tikrai sunku. Šiame pasirodyme tai tikrai veikė, Jeff Singer būgnai skambėjo tikrai švariai ir ne per garsiai, ir tik lieka pasvajot, kad drum screen‘as taptų universaliau naudojama priemone tarp muzikantų.

Tada dar galvojau apie vizualinę pasirodymo pusę. Mąsčiau, kokia prasmė turėti tas stendines dekoracijas, jei jų beveik nesimato per amžinus dūmus pasirodymo metu. Kai jas atnešė į sceną, atrodė cool, bet tai tebuvo momentinis coolness, nes pasirodymo metu jų rolė buvo labai sunkiai įžiūrima (visom prasmėm). Kita vertus, būta kokybiškos šviesų choreografijos, kuri skoningai derėjo su grojama muzika. Šviesų inžinieriai per pasirodymą padirbo tikrai solidžiai, įsivaizduojamai spaudžiu jiems dešinę ranką.

Ir tada, po visos tos analitikos ir menkesnio už statistinį erdvėje esantį klausytoją įsitraukimo, ties septinta daina „Pity The Sadness“ pradėjo manyje vėl aktyvuotis emocinio įsitraukimo fazė. Chromatinės gitaros spalvos ir smagi sinkopė buvo tai, ko reikėjo manyje sužadinti geras emocijas. Ties čia aš supratau, kad man „Paradise Lost“ ultimately yra hit&miss grupė, kur tą miss momentą lemia tai, kaip yra naudojama ritminė sekcija. Jei aš jaučiu daug keturių-ketvirtiškumo, statišką ritmiką, vokalo liniją, kuri parašyta kaip pop dainai (tik kad su gitaromis), mane tai pakankamai atmuša, kad aš neužsikabinčiau. Bet man tereikia kažkokio netikėto instrumentinio sprendimo, menko nukrypimo nuo normos, ir aš jau beveik fanas arba tikrai fanas. Šita teorija tikrai veikė, kai aš išgirdau „Nothing Sacred“, kuri man skambėjo kaip „Depeche Mode“ goes metal su visais tais industrinės elektronikos apipavidalinimais. Ir užmuškit mane, jei jums akordų progresija nė trupučio nekelia asociacijų su „Enjoy The Silence“. Šita gotiško industriško synthpop‘o spalva iškart nulėmė, kad „Nothing Sacred“ tapo bene mėgstamiausia set‘o daina. Ši teorija veikė ir per kapotus ir riebius „Requiem“ rifus, vietomis išėjusius į groove metalo teritoriją. Ši teorija veikė ir su kontrpavyzdžiu „Mouth“, kuri man pasirodė kaip nepernelyg įdomus pop-metalas. „Say Just Words“ ritmo vienodumas manęs irgi neįsuko, nors ši daina tapo publikos favoritu.

Po kiek daugiau nei valandos stojo bisas. Bene labiausiai sužavėjęs dalykas per „Paradise Lost“ pasirodymą buvo net ne grupės performansas, o tai, kaip skatindami bisą klausytojai bene tobulai unisonu plojo. Tokio ritmiškai vieningo plojimo negirdėjau nežinau nuo kada (jei išvis girdėjau). Nežinau, ar muzikaliai išprusus publika susirinko, ar besiliejantis per kraštus entuziazmas tą nulėmė. Bet biso sulaukėmė, grupė sugrojo „No Celebration“, „Ghosts“ (vėlgi, daina, kurią nuo seniau mėgstu ir kuri patvirtino minėtąją teoriją, nes jos gotiški bosiniai atspalviai patraukė ir gyvai) ir „Silence Like The Grave“ bei atsisveikino su mumis galutinai. Reziumuojant: neilgas, bet ištikimus fanus tikrai įtraukęs pasirodymas. Turiu savo subjektyvių barjerų su „Paradise Lost“, bet, vertinant nešališkiau, buvo galima viso vakaro metu kabintis tik prie minorinių detalių. Visi trys pasirodymai, kaip minėjau, viršijo lūkesčius ir buvo puikūs. Metai man prasideda aukšta gaida!

	66			Paradise Lost
	32			Saturnus