Aš ir muzika 2025-aisiais | asmeninis šlovės muziejus

Pasibaigus 2025-iesiems metams dėlioju daug muzikinių dalykų: noriu susukti ir 2025 metais išleistos muzikos topą (kuris bus skelbiamas kažkada sausio mėnesį) ir reflektuoti apskritai visas muzikines 2025-ųjų patirtis.

2025-ieji iš muzikos pusės man buvo labai turiningi metai. Šie metai visų pirma išsiskyrė aplankytų koncertų gausa. 2 dideli festivaliai („Mystic“ festivalyje Gdanske pamatytos maždaug 25 grupės, dar apie 20 – „Kilkim žaibu“ festivalyje Ukmergės krašte – jų apžvalgas aš jau anksčiau rašiau dienoraščių skiltyje) ir dar 16 (jei nepamečiau kažko iš užrašų) individualių koncertų, kurių geografija keliauja nuo Rygos iki Varšuvos. Idealiai norėčiau ir koncertų įspūdžių topą sudaryti, bet ar spėsiu visus užmojus įvykdyti, parodys gyvenimas. Bet taip masiškai renginių nelankiau net ikikovidiniais laikais, kai rašydavau music.lt koncertų recenzijas ir gaudavau akreditacijas. Pasidalinsiu „The Crazy World of Arthur Brown“ koncertu (ne iš „Mystic“, o iš kito festivalio), nes Brown'as ir chebra man buvo bene įsimintiniausias koncertinis numeris, išvertęs mane visiškai iš klumpių.

Pagal perklausų skaičių tai irgi vieni aktyvesnių metų. last.fm paskyroje užregistruotos 13037 perklausos. Daugiau buvo tik pernai, ir tai labai nežymiai (13113 perklausų). Mano klausomiausia daina buvo Arthur Brown – „Falling Up“ (59 perklausos), bet kad nesikartočiau, pasiūlysiu bronzos medalio laimėtoją: „Thin Lizzy“ dainą „The Sun Goes Down֧“, kuriai šiemet skyriau net 36 perklausas. 

Bet taip pat jau seniai nešiojuos idėją atgaivint labai seną ir be reikalo numirusią idėją – asmeninį šlovės muziejų. Tai savotiška rokenrolo šlovės muziejaus asmeninė versija. Kiekvienų metų gale aš pagal tai, kokią įtaką man tais metais darė įvairios grupės, aš į šlovės muziejų įtraukdavau 10 grupių ir atlikėjų. Deja, ši tradicija buvo gyva tik iki 2017-ųjų metų – matyt vėliau intensyvus studijų laikotarpis iš manęs atėmė laisvo laiko rezervus ir ši idėja niekada nebeatgimė. Turiu mintį retrospektyviai, pagal perklausų statistiką ir kitus užrašus, atkurti prarastuosius 2018-2024 metus, bet šį darbą pasilieku ateičiai. Pabandykime jį atgaivinti bent jau 2025-aisiais metais!

Įrašo gale pateiksiu visų 2011-2017 metų ir 2025 metų nugalėtojų suvestinę. Noriu išskirti ir papildomus grupėms skirtus titulus. Auksinis laureatas – titulas, skirtas grupėms, patekusioms į šlovės muziejų tris metus iš eilės. Laureatas – titulas, skirtas grupėms, kurios tris kartus yra (nebūtinai iš eilės) patekusios į šlovės muziejų. 

2025 m. asmeninis šlovės muziejus – I atrankinis etapas

I etape kandidatavo 108 grupės (atrinkau daugiausiai perklausų turinčias grupes pagal last.fm statitiką). Tada visoms grupėms išdalinau 100 perklausų balų ir 100 asmeninių balų. Perklausų balai – kiekybinė charakteristika, kiek daug tos grupės ar atlikėjo aš klausiau 2025-aisiais. Jie yra tiesiogiai proporcingi perklausų skaičiui. Asmeniniai balai – kokybinė charakteristika, kiek stiprų įspūdį man paliko tos grupės, kaip nustebino jų nauji / seni albumai ir / ar koncertai, ar jos man buvo naujas šviežias negirdėtas pliūpsnis (kas skatino mane duoti daugiau balų), ar daugiau senos reminiscencijos (kas skatino mane duoti mažiau balų). Pateikiu visą suvestinę kiek kam skiriau balų (skliausteliuose prie kiekvienos grupės nurodyti balai formatu perklausų balai+asmeniniai balai).

19 balų: „Black Sabbath“ (12+7);

15 balų: „Leprous“ (7+8);

9 balai: „Jethro Tull“ (5+4);

6 balai: „Asia“ (4+2), „Gazpacho“ (3+3);

5 balai: „Thin Lizzy“ (3+2);

4 balai: Arthur Brown (1+3), „Atomic Rooster“ (1+3), „Dark Tranquility“ (3+1), „Godflesh“ (1+3), „IQ“ (2+2), „Kraftwerk“ (1+3), Lady Gaga (2+2), „Lunatic Soul“ (2+2), „Oranssi Pazuzu“ (1+3), „Rush“ (2+2), „The Cure“ (2+2), „The Kinks“ (1+3), „Xiu Xiu“ (2+2);

3 balai: „Avenged Sevenfold“ (1+2), Charli XCX (2+1), „Deftones“ (1+2), „Heaven & Hell“ (2+1), „Moonspell“ (1+2), Peter Hammill (2+1), „Quicksilver Messenger Service“ (1+2), „Schammasch“ (1+2), The Weeknd (2+1);

2 balai: „Cosmograf“ (1+1), „Ghost“ (1+1), „God Is An Astronaut“ (1+1), „Gojira“ (1+1), „Hawkwind“ (1+1), Kanye West (1+1), „Katatonia“ (1+1), Kendrick Lamar (1+1), Madonna (1+1), Robert Plant (1+1), „Rroyce“ (2+0), „Santana“ (1+1), Steven Wilson (1+1), „Supertramp“ (1+1), „The Skys“ (1+1), „Thy Catafalque“ (1+1), „Turmion Kätilöt“ (1+1), „Van Halen“ (1+1);

1 balas: „Asia Minor“ (1+0), „Barclay James Harvest“ (0+1), „Big Big Train“ (0+1), Björk (0+1), „Curved Air“ (0+1), „Deep Purple“ (0+1), „Device“ (0+1), „Dream Theater“ (1+0), „Eloy“ (0+1), „Fates Warning“ (1+0), „Greenslade“ (1+0), „Jefferson Airplane“ (0+1), Kim Carnes (0+1), „Mahavishnu Orchestra“ (0+1), „Monkey3“ (1+0), „Opeth“ (0+1), „Shkodra Elektronike“ (0+1), „The B-52’s“ (0+1), „The Pineapple Thief“ (1+0), „The Who“ (1+0), „Ulver“ (1+0), „Van der Graaf Generator“ (1+0), „Vola“ (1+0);

0 balų: „Andromeda“, „Antis“, Bruce Springsteen, „Camel“, „dargana“, David Bowie, „Dornenreich“, Eminem, „Enslaved“, „Fleetwood Mac“, „Foje“, „Grand Funk Railroad“, „Yardy“, „Kansas“, „King Crimson“, „Arthur Brown’s Kingdom Come“, „Korn“, „Manes“, „Marillion“, „Mastodon“, Miles Kane, „Nekropsi“, „Nick Cave & The Bad Seeds“, „Omega“, „Pain of Salvation“, Pete Townshend, „Psychotic Waltz“, „Puscifer“, „Saga“, „Sepultura“, „Soulfly“, „The Moody Blues“, „The Police“, „The Rolling Stones“, „UFO“, „Volbeat“, „Wheel“, „Wishbone Ash“.

Praeinamąją 4 balų ribą surinko 19 grupių, o į šlovės muziejų atrenku tik 10, taigi, teko rengti II etapą.

2025 m. asmeninis šlovės muziejus – II finalinis etapas

Šiame etape tiesiog subjektyviai turėjau atmesti 9 grupes / atlikėjus. Aišku, rinkausi iš tų, kurie surinko 4 balus, tiesiog svarsčiau pagal tai, kiek mane tie atlikėjai nustebino ir pan. (kitaip tariant, akivaizdžią pirmenybę dėjau kokybei, ne kiekybei). Taip pat, kaip pamatysite, stengiausi teikti prioritetą tiems, kurie dar nėra patekę nė karto į mano šlovės muziejų. Tad mano galutinis laimėtojų top 10 su komentarais yra toks.

1. „Black Sabbath“. Pagaliau BS įkiša snapą į mano muziejų. Žinoma, ta išprovokavo „Black Sabbath“ atsisveikinimas, o ir po to iškart sekusi Ozzy Osbourne mirtis, kuri mane inspiravo perklausyti tiesiog visą „Black Sabbath“ diskografiją nuodugniai ir tuo procesu aš be galo mėgavausi. Dar labiau pamilau jau senus savo favoritus (kaip „Sabotage“, „Sabbath Bloody Sabbath“, „Born Again“, „Paranoid“, „Dehumanizer“ ir pan.), o ir skyriau daugiau dėmesio toms „Black Sabbath“ eroms, dėl kurių anksčiau mažai rūpinaus (kaip Tony Martin era). Tikrai pelnyta pirma vieta.

2. „Leprous“. Neįtikėtina, bet „Leprous“ iki 2017-ųjų nebuvo apsireiškę mano šlovės muziejuje, tad jų debiutas taip pat labai lauktas. Sausis, vasaris man buvo „Leprous“ mėnesiai, aš vėl pajutau norą grįžti prie ir taip gerai žinomos diskografijos, taip pat vasario 1-ąją nusitrenkiau į jų koncertą Varšuvoje, kuris buvo pribloškiamai geras. Visą tą savaitgalį Varšuvoje atsimenu kaip viena mane labiausiai įkvėpusių kelionių.

3. „Jethro Tull“. „Jethro Tull“, kitaip nei „Black Sabbath“ ir „Leprous“, vaidenosi mano grojaraštyje epizodiškai, bet dažnai. Buvo naujojo albumo „Curious Ruminant“ fazė, buvo „Under Wraps“ fazė. Po to, vasarą Bolonijoje nusipirkęs visą penkių CD rinkinį, tyrinėjau vėlyvesnį „Jethro Tull“ repertuarą, kuriam galbūt tiek aš, tiek kiti žmonės skiria mažiau dėmesio. Tad „Jethro Tull“, nors ir ne taip intensyviai, bet stabiliai buvo mano mintyse ir ausyse bei tikrai nusipelno trečiosios vietos.

Kadangi „Jethro Tull“ jau yra du kartus anksčiau patekusi į šlovės muziejų, šiemet „Jethro Tull“ tampa septintąja grupe, gaunančią laureatės statusą.

4. „Gazpacho“. Šie norvegų atmosferinio progresyvo mohikanai jau seniai yra viena mano mylimiausių grupių, tačiau šį rudenį jie su masyvia banga įsiveržė į mano grotuvą išleisdami nuostabų albumą „Magic 8-Ball“, kuris pagal santykinį kiekvienai dainai tenkančių perklausų skaičių tapo klausomiausiu metų albumu (vidutiniškai 25,5 perklausos kiekvienai dainai). Šis albumas džiugino mano sielą tamsiomis lapkričio dienomis. Ir ne tik – kartkartėmis įsijungdavau ir man mylimus senesnius „Gazpacho“ kūrinius. Daugiau dėmesio iš manęs nei įprastai šiemet susilaukė albumas „March of Ghosts“ (2012 m.) bei dvidešimtmetį šventęs „Firebird“ (2005 m.). Beveik neturiu abejonių, kad „Gazpacho“ dar pasirodys ir prarastųjų 2018-2024 m. top10-ukuose.

5. „Asia“. „Asia“ irgi ne debiutinė grupė mano grotuve. Jie jau buvo įtraukti į asmeninį šlovės muziejų 2016 metais, kai pirmą kartą iš arčiau susipažinau su grupės muziką. Praėjus devynieriems metams, pajaučiau didelę nostalgiją šios grupės skambesiui. Tai nuotaiką pakeliantis, pozityvus, pop spalvomis praskiestas progrokas (arba, kaip kiti pasakytų, prog spalvomis praskiestas poprokas). Vėlgi, ši grupė mano nuotaiką skaidrino tamsiais lapkričio-gruodžio mėnesiais ir klasikiniai grupės albumai („Asia“, „Alpha“, „Astra“, „Aqua“) be perstojo sukosi mano grotuve. Taigi, kadangi jau antras „Asia“ patekimas į šlovės muziejų, ši grupė tampa pretendente į laureatės titulą.

6. „Thin Lizzy“. Buvau visą gyvenimą įsitikinęs, kad „Thin Lizzy“, gitarinio sunkesnio roko ikonos iš Airijos, be galo klasikinė ir visų mylima grupė, yra tiesiog ne man. Mane ne baisiai traukė tos jų inspiracijos iš airių folkmuzikos, Phil Lynott’o vokalinė maniera, aš maniau, kad dviejų gitarų tandemas šios grupės kontekste yra kiek pervertinamas (man visuomet „Wishbone Ash“ buvo ir turbūt tebebus auksiniu dviejų elektrinių gitarų tandemo standartu). Bet dar 2024-ųjų pabaigoje su manim labai stipriai surezonavo paskutinio „Thin Lizzy“ albumo „Thunder & Lightning“. Tai daug metališkų, bet ir atmosferinių atspalvių (kaip mano begalo pamiltoje baladėje „The Sun Goes Down“) turintis albumas, mane nustebinęs kitonišku skambesiu. Po daugybės sukimų 2025-ųjų pradžioje, galėčiau sakyti, „Thunder & Lightning“ jau tapo mano DNR dalimi. Taip pat susipažinau su ankstesniu albumu „Renegade“ (1981 m.) ir tais pačiais 1983-iaisiais išleistu koncertiniu albumu „Life“. Nors į gilesnius diskografijos tyrinėjimus neįlindau, bet buvo padarytas reikšmingas pirmas žingsnis prisijaukinant šią grupę.

7. „The Cure“. Post-pankerių ir njuveiverių, legendinių „The Cure“ istorija panaši kaip ir „Thin Lizzy“. Šiai grupei reiškiau tam tikrą žiupsnį pagarbos už jos įtaką muzikos istorijai, tačiau stipraus asmeninio ryšio, apart kelių dainų, neturėjau. Vėlgi, mane atversti į juos užteko vieno albumo. Tai buvo jų naujausias šedevras, 2024-ųjų lapkritį išleistas „Songs Of A Lost World“. Vienas įdomiausių atmosferinės muzikos darbų, kuriuos esu girdėjęs šiame gyvenime, kurį dabar, jau retrospektyviai, vertinu kaip vieną geriausių 2024 metais išleistų albumų. Šis albumas sužadino mano norus ir klausytis dainų iš įvairių grupės praeities tarpsnių, ir veizėti YouTube jų koncertinius įrašus, ir klausytis įvairių grupės lyderio Robert Smith minčių ir pan. Šios veiklos rodo, kad iš pasyvaus grupės toleruotojo patapau nemenku gerbėju ir už tai „The Cure“ nusipelno būti inauguruoti šioje šlovės muziejaus laidoje.

8. „Godflesh“. Vieni iš industrinio metalo pionierių „Godflesh“ turi vieną įdomiausių patekimo į mano gyvenimą istorijų. Vėlgi, aš buvau apie juos girdėjęs, buvau viena ausimi girdėjęs jų kultinio debiutinio albumo „Streetcleaner“ (1989 m.) dainas, bet aktyviai niekad nesiklausiau. Bet pamačiau socialiniuose tinkluose reklamą į jų koncertą Rygoje. Kaip tik šeštadienis, pagalvojau, seniai buvau Rygoj, metas pasavaitgaliauti ir dar duoti sau impulsą susipažinti su šia grupe. Bet koncertas buvo toks įtraukiantis ir neužmirštamas, kad aš iškart tapau grupės fanu. Kartais verta 300 km sukarti ir dėl menkai pažįstamos grupės, tik tereikia norėt. Dabar jau gerai susipažinau ir su  „Streetcleaner“ albumu, ir pažįstu daug atskirų dainų iš kitų albumų ir „Godflesh“ savo ekspresyvia energija į mano gyvenimą atnešė industrinį metalą (na, neskaitant „Rammstein“, kurie dažnai priskiriami industriniam metalui, bet jie yra labai jau stiliaus paribėje esanti grupė).

9. „Kraftwerk“. Vėlgi, absoliučiai neįtikėtina, kaip „Kraftwerk“ dar nėra patekę į mano asmeninį šlovės muziejų. Labai įdomu, nes praėjusį lapkritį Vilniuje „Kraftwerk“ mačiau jau antrą kartą (buvau ir jų koncerte Žalgirio arenoje 2018-aisiais). Nepaisant to, kad 2018-aisiais koncertas buvo ambicingesnis, su 3D vizualizacijomis ir pan., o ir galbūt tą koncertą ir vertinčiau objektyviai geriau negu 2025-ųjų pasirodymą Vilniuje, tačiau pastarasis kažkaip manyje iššaukė daugiau emocijų. Prieš koncertą visai nesiruošiau, nes „Kraftwerk“ muzika ir taip jau guli mano širdyje, užtat po koncerto norėjosi dar ir dar klausytis. Dar buvo ilgas laikas, kai Spotify sukosi „Trans-Europa Express“ ir „Computerwelt“ albumai, YouTube naršiau įvairius senus grupės koncertinius įrašus ir dokumentikas, susidomėjau anksčiau mažai tyrinėta „Ralf und Florian“ grupės era ir pan. Tad tikrai, atėjo laikas grupę inauguruoti į savo asmeninį šlovės muziejų.

10. Arthur Brown. Ir dar vienas veikėjas, kuriam jau dviženklį skaičių metų reiškiu begalinę pagarbą ir liaupses. Jį vieną kartą įtraukiau į šlovės muziejų grupės „Kingdom Come“ sudėtyje (2012 m.), bet pirmą kartą įtraukiu kaip solo atlikėją. Nors vėlgi, svarsčiau įtraukti jį „The Crazy World of Arthur Brown“ sudėtyje, bet aš manau, kad šiais metais man įtaką darė visos šio žmogaus briaunos, todėl jį kaip vieną asmenį ir įtraukiu. Žmogui 83 metai, bet kai jį gyvai pamačiau Lenkijoje birželį, aš negalėjau patikėti, iš kur pas tokio amžiaus žmogų tiek charizmos ir energijos. „The Crazy World of Arthur Brown“ koncertas man patapo metų muzikiniu įvykiu ir man reikėjo ilgai atgavinėti amą… jaučiausi devintame danguje pamatęs šią muzikos legendą gyvai. Žmogų, kuris dar 1968 metais šokiravo muzikos pasaulį su savo degančio šalmo pasirodymais ir aštriu psichodelinio roko skambesiu. Ir panašiai kaip „Kraftwerk“ atveju, po koncerto dar turėjau daug draugystės su įvairiais A.B. kūriniais. Būtent tokiu būdu „Falling Up“, sena užmiršta papildoma albumo „Requiem“ daina, tapo mano šių metų himnu ir klausomiausiu kūriniu, kuris mano nuotaiką praskaidrino daug kartų.

Už šlovės muziejaus borto šįkart teko palikti daug brangių grupių. Pavyzdžiui, „Oranssi Pazuzu“, kuri gyvai mano stogą nunešė net du kartus, tačiau manau, kad šią grupę dar tikrai į šlovės muziejų įtrauksiu iš prarastųjų 2018-2024 m. įrašų. Labai norėjau „IQ“ įtraukti, tačiau ši grupė į mano grojaraštį įšoko jau pačioje metų pabaigoje, truputį pritrūko draugystės, kad inauguruočiau ją. „The Kinks“, „Atomic Rooster“ ir „Rush“ nusprendžiau palikti už borto dėl to, kad jos jau yra patekusios į šlovės muziejų. „Lunatic Soul“ išleido puikų albumą, su kuriuo praleidau daug laiko, tačiau pritrūko indėlio į grojaraštį iš ankstesnių albumų, kad galėčiau garantuotai šį projektą laikyti tarp 10 svarbiausių muzikinių projektų praėjusiais metais. Lady Gaga irgi panašiai mane stebino naujuoju albumu, bet ne senesniais kūriniais. „Xiu Xiu“ – buvo bandymai patyrinėti vieną kitą man dar nepažįstamą jų diskografijos albumą, buvo įdomus koncertas Vilniuje, bet kažkaip ši grupė ilgam mano grojaraštyje neužsiliko ir greičiau pranyko užmarštyje nei į šlovės muziejų įtrauktos grupės. „Dark Tranquility“ diskografijai skyriau nemažai laiko ir net du kartus girdėjau šią grupę gyvai, bet tai buvo labiau kiekybinė nei kokybinė patirtis, nes nedaug kas man iš šios grupės repeartuaro krito į širdį.

Čia ir baigiu savo šlovės muziejaus ataskaitą. O kokie buvo jūsų dažniausiai klausyti ar labiausiai pamilti 2025-ųjų metų klausiniai? Pasidalinkite!

Visa mano šlovės muziejaus suvestinė:

	9			Black Sabbath - Disturbing the Priest
	3			Leprous - Stuck
	3			Jethro Tull - Rare And Precious Chain
	2			Gazpacho - Gingerbread Men
	3			Asia - Open Your Eyes
	0			Thin Lizzy - Someday She Is Going to Hit Back
	3			The Cure - Warsong
	8			Kraftwerk - Trans Europe express
	1			Arthur Brown - Falling Up
	5			Thin Lizzy - The Sun Goes Down