Genai. Kitos srovės.

Ne, šiandien nekalbėsiu apie biologiją. Tik truputį.

Man žiauriai ūžia galva. Persimokiau, prisimokiau. Peršokau dvi pelkes - vieną sunkiai, kitą numanau, lengvai. Rytoj trečioji - viena iš sunkiausių. Bet man asmeniškai, tos pelkės mėgstamiausia rūšis yra genetika. Kitiems įdomus virškinimas, nervų sistema, dauginimasis... Kiti mėgsta nagrinėti ląsteles ir mikroorganizmus, arba domisi augalais. Nu bet neradau dar bendraminčio, kuris domėtųsi genetika.

Nepadoru prašyti Aukščiausiojo tokio dalyko, bet jaučiu, aš tuoj sprogsiu nuo milžiniškos apkrovos. Gal čia tik pusmečio pabaigos padariniai, bet tikrai jau kartais, kad ir kaip mažai paaukočiau laiko poilsiui ir laisvalaikiui, kartais nespėju ir padaryti pagrindinių dalykų. MAN REIKIA DAR SAVAITĖS ATOSTOGŲ...

Kiti nori suaugti, aš noriu sustoti laike, arba net ir grįžti atgal. Vis neapleidžia manęs nuojauta, kad prieš aštuonis mėnesius pradėjau gyventi pati sėkmingiausią ir laimingiausią gyvenimo tarpsnį, ir jis truks du, maybe, keturis metus. Po to prasidės blankus gyvenimas, apie kurį byloja ir sunkios studentų kasdienybės dėsniai, ir darbingas gyvenimas po to. Net baisu, kaip baisu. Tėvai man prieš septynis-dešimt metų sakė gerai. Tada aš teigiau, kad laikas eina per lėtai. Jie sakė, kad net nemirktelėsi ir gyvenimas prabėgs. Taip ir yra. Gal ir padariau milijonus akies mirksnių, bet natūralioje laiko nuovokoje gyvename vos vos trupinėlį. Tai ir apmaudu. Tik vienas smagus dalykas: kai gulėsi po žeme ar tavo kūną (ne sielą) sudegins krematoriume, tau ant viso praeito gyvenimo bus visiškai px. Ieškosi kito gyvenimo. (tikiu paraleliniu sielų vaikščiojimu kūnais, reinkarnacija)

Tiek filosofijos / pliurpologijos...

Einam dar truputį pasimokinti rezus faktorių. Ne, tai moku. Tada reikia permesti kraujotakos sistemą. Dievinu biologiją. Iki.