Poezija keistas dalykas, visai nemažai skaičius, visgi pamėgau tik Paulių Širvį ir Mačernį. Galbūt neužaugau iki rimtesnių, bet šie - nuostabūs.

O čia Širvio šedevras:

Aš – beržas. Lietuviškas beržas, Išbridęs Iš pievų nakties, Sustojau Ant mūšių Didžiausiojo kelio Su plieno dalgiu Ant peties. Ir audrą, Ir giedrą, Ir viską praūžęs - Girdžiu aš Tyliais vakarais, Kaip skleidžiasi Naktys Žalioj mėnesienoj Baltųjų aušrų Pumpurais. Purienos - Kaip taurės Auksinės Sudužę - Nukrito Po kojom Iš mano širdies. Aš, viską praūžęs, Rūkais užsirūkęs, Geriu Žalių vynų Nakties. Geriu Žalią tylą, Geriu Žalią šilą. Geriu Ir apsvaigęs Einu. Negaila Man aukso. Negaila sidabro. Tik tų Praūžtųjų dienų.. Bet… Ne viskas Išgerta. Ne viskas Pragerta. Aš didelius Lobius valdau. Turiu Savo džiaugsmą. Turiu Savo skausmą. Ateik, - Dovanosiu ir tau. Netinka Tau auksas. Netinka Sidabras. Nei žodžiai, Saldumo pilni. Netikras Čia auksas. Netikras Sidabras. Ir deimantai tie - Netikri. Bet skleisis Dar naktys Žalioj mėnesienoj Baltųjų aušrų Pumpurais… Ateik, - Apkabinsiu, Į širdį priimsiu, Papuošiu Žvaigždėtais Nakties auskarais. Praeisi Pro šalį, Kaip laimė Praeina, - Nekeiksiu Aš savo lemties - Aš – beržas. Lietuviškas beržas Su plieno Dalgiu Ant peties.

Justinas Marcinkevičius man - poetų poetas.

taip siuo metu nieko nedesiu bet balsuoju su V.M.P, J.M., V.K., nesvarbu ar jie butu pasaulietines ar dvasines kurybos pirmtakai

V. M. Putinas

Tarp dviejų aušrų

Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka.
Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys,-
ir jų regėjimais žaviesi tu pats,
patirdamas tolimą,
paslaptingąją,
nesibaigiamąja,
vientisą būtį.

Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,
bet vakarų atošvaistes atgyja tavy kaip
seniai girdėtų giedojimų aidai.

Visi daiktai kaip blankūs šešėliai
dvilypuojasi tavo regėjime,
ir tu nebežinai,
kokiu vardu juos vadinti.
Tavo paties būtis
nykiais aidėjimais skrenda atgalios,-
ir tau be galo liūdna.

Tas mano pats mėgstamiausias. Šiaip Putinas pats nuostabiausias Lietuvos poetas. Sugeba suintriguoti, jo teksuose gausu energijos.

Šiaip aš nlb mėgstu poeziją. bet V.Mykolaičio-Putino "margi sakalai" man yra kažkas nepakartojamo

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai apteme.
Sapnai ir šešeliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarė, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulėe uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.

Labiausiai vertinu V. Mačernį ir V.Mykolaitį-Putiną.

Salomėja Nėris yra labai prasta poetė...Na,aišku čia kaip su muzika - liaudžiai patinka pop,patiks ir Nėries vaikiškos sapalionės...

Taip, jis man irgi bais prie širdies.
Todėl, kad yra tikras poetas [t.y mano senovinėmis poezijos pažiūromis, eilėraščiai turi rimuotis. Baltos eilės labai retai kieno 'prilimpa'. Pagr. išimtis gal tik Eugenijus Ališanka].
Iš Marcelijaus Martinaičio žavinga esti poema "Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių":

<...>

Liūdnas pamišęs poetas praveria langą į tamsą.
Liūdnas pamišęs poetas žiūri į užmirštą amžių.
Ne aš pasakiau, kad poetas, ne aš pasakiau, kad pamišęs:
gyvenimo pusę nuėjus - prasideda miškas!
Liūdnas pamišęs poetas, liūdnas ir liūdnas, kad vienas,
vienas ir vienas, kad liūdnas: pats prieš save - lyg prie sienos.

Liūdnas pamišęs poetas kalbina prietemoj rožę.
Liūdnas pamišęs poetas blykšta nuo dieviško grožio...
Nebūtina būti gyvam! Reikia, o reikia ko kitko,
kai krenta nuo veido šviesa - nuo Babilono, Egipto...
Kieno šis miestas? Tik naktį jame tiek baroko,
tiek amžinybės! O dieną lyg smaugiamas kriokia!

<...>

Tikriausiai - reikėjo dar vaiką mane sunaikinti:
kam šita kančia, reginiai, tokios mintys?
Lyg atmintį būčiau praradęs - laidoju gyvus:
ne mūsų širdis ir ne protas - perima viską Archyvas!
Mes laukian tiesos iš paminklų, laiškų, iš kometų
ir liūdim, kad mūsų tiek maža, o šitiek poetų!

Is jaunų poetų - Aidas Marčėnas. Iš klasikų - Salomėja Nėris

Mano mėgstamiasias - Marcelijus Martinaitis.

Jo kūryba kartu ir trenkta, ir nuoširdi, ir tragikomiška, ir absurdiška, ir... Žodžiu, viskas, ko man poezijoje reikia. :-D

Turbūt mėgstamiausias šio poeto kūrinys:


Vasarą,
gulėdamas ant nugaros,
aš noriu išmokt dangiškumo,
kad paskui nebijočiau
būti ilgai tamsoje.

Man reikės susiriesti į kamuolį,
susigniaužti savy,
apsikabinti -
vien savo šilumą.

Žiemą
aš pavirstu vovere,
labai taupiai
gyvenu tik iš savo gyvybės
ir žinau,
kad žmonės
pavojingesni nei žvaigždės.

O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.


Dar puikus kūrinys yra "Eksperimentas", tik pernelyg ilgas, kad dabar perrašyčiau jį čia. (-:
O kur dar, rodos, begalinės Kukučio baladės..


Užtat visuomet nemėgau Maironio ir Salomėjos Nėries.

Mėgstamiausias jau ilgą laiką V.Mačernis. iš jo labiausiai "Vizijos" ir "žiemos" bei "rudens" sonetai žavi. Nors turbūt nėra tokių jo eilių, kurios nebūtų palikusios pėdsako širdy.
Patinka ir Henrikas Radauskas, Juozas Erlickas žinoma. Kartkartėmis - Salomėjos Nėries ir Pauliaus Širvio kūryba.

Lietuvoj geriausias V.M-Putinas man.
Marcia Funebre perskaitykit kam simbolizmas patinka.

S. Nėries geri eilėraščiai, J. Erlicko labai patinka dar man labai gražus J. Aisčio eilėraštis "Atleisk".

Jei Malūkas poetas,tai manau,kad Malūkas geriausias...

Man asmeniskai Jonas Avyzius.

Salomeja Neris , J.Aistis ,Macernis ir kt

V. Kernagio taip, tiesa.

Binkis ir Nėris, tarsi mantras galima kalbėti.
Erlicko ankstyvieji eilėraščiai patiko, dainuojamoji poezija yra blogis. Hiperbolės ir Kernagio dainuojami "klasikų" eilėraščiai-padaryti-dainom yra gerai.

Arba. Dar vienas J. Nekrošiaus:

II

Virš Ruano jau temo ir lijo.
Pasakei tu, šis miestas ne mums.
Gražios moterys gatvėm nevaikšto,
Gražios moterys vaikšto dangum.

O tavernoje glostėme taurę.
Šildė mus kalvadoso lašai...
Koks trapus, nesulaikomas laikas -
At šauki, ar meldi, ar prašai!

Kaip graviūroj vaiduokliško amžiaus
Mes tylėjom... Prisimenu dar -
Senos varpinės verkė ir gaudė
Atminimui šventam Žanos d'Ark.

Joms pritardamas grojo normandas
Nematytu, keistu rageliu...
Mes palikome miestą kaip sapną,
Iš kurio aš pabust negaliu.

Virš Ruano jau temo ir lijo.
Pasakei tu, šis miestas ne mums.
Gražios moterys gatvėm nevaikšto,
Gražios moterys vaikšto dangum...


/ cituočiau ir cituočiau.

Anksčiau labai patiko S. Geda, V. Mačernis, E. Ališanka.
Bet šis - visad artimiausias.

Juozas Nekrošius – X (be pavadinimo)

Ne, nebuvo klastos ir apgaulės,
Tik gausybė svaigių sūkurių.
Iš akimirkų meilės pasaulis,
Iš akimirkų laimę kuriu.

Nusidėjęs ir klydęs, ir klupęs,
Tavimi - ne savim aš tikiu.
Apie tai nekalbėjo man lūpos -
Išskaičiau iš laimingų akių.

Rudenėjantys toliai atvėso,
Gervių klyksmas nutolo dangum -
Gal vejuos žaižaruojančią šviesą,
Gal ant nuodėmių laužo degu?..

Bet kartoju - nebuvo apgaulės,
Tik gausybė svaigių sūkurių...
Iš akimirkų meilės pasaulis,
Iš akimirkų laimę kuriu.