Gynyba / centras / baimė / tamsa / šviesa

Verdantys nervai sudaužytų akinių atveju. Juos sudaužė ne man ir ne aš, bet kai mokytoja tamsoje įžvelgia šviesą, tai tiesiog pasiekia visokių kataklizmų viršūnę. Na gerai, sudaužė mano klasiokas tuos akinius, bet turėti sąžinės pasakyti, kad jis tai padarė tyčia ir dar auką pastūmė (tuo labiau, kad jis net jo nepažinojo ir tamsoje visko gali atsitikti). Gera užginti, bet ir sunku.

Baigiu savo tas kažkokius bėdų turgus.

Ar gali būti, kad aš kažkaip netyčia atsidūriau visų dėmesio centru stovėjęs visų konfliktų ir įvyklių nuošalėje. Visai tai man pradėjo nepatikti.

Sėkmių karnavalai, maudynės dešimtukuose, šansai laike. - taip tiktų  apibūdinti šiandieną.

Sulaukiau klausimo:

- Ar nesijaudini dėl to, kad pateksi į naują aplinką tarp nepažįstamų veidų? Ar nėra tos baimės?

- Visiškai ne. - tvirtas mano atsakymas. - Esu įsitikinęs, kad turėsiu daug geresnių klasiokų negu dabartiniai.

Kas lėmė mano tokį nusistatymą? Nebesuprantu, anksčiau sužinojus apie aplinkos pasikeitimu sutrikdavau, o dabar turiu tvirtą nusistatymą. Gal tikrai formuojasi toks tvirtesnis charakteris.

"Daugiau tamsos, daugiau šviesos. Tegu šviesos mirkčioja."