
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Dega trispalvis žibintas, o namie jokios šviesos. Mašinai sustojus tarpduryje pasirodo žmogaus su suimtomis rankomis nugaroje siluetas. Po to mažesnio žmogaus, kūdesnio ir iš kurio sklido nerišlios kalbos motyvai. Įeinu į šiltus namus, vos spėju pasidėti daiktus ir pajaučiu stiprų savęs suspaudimą, kurio atrodo nejaučiau amžiais. Pritrūksta oro, akyse pasidaro tamsu ir kalbėti neina. Nuo begalinės brolio meilės. Ant laiptų, kurie veda į mano kambarį mansardoje tėvai laiko padėtą lagaminą, šalia kurio yra padėtas sudžiuvęs medelis. Kaip koks simbolis, kad ten kur lipi nėra gyvybės. Kambarys apsitraukęs migla, tokia kokią palikau prieš mėnesį. Tėvas moko, kaip įsijungti televizorių. Mielas vaizdelis. Užmiegu matydama žvaigždes, o ne skriejančius lėktuvus naktyje. Miegas toks, koks buvo rodos prieš 100 metų. Ryte už lango tvyro rūkas, kutena pėdas, veidrodyje matau save lyg ir ne. Klevas jau be lapų, atrodantis kaip iš siaubo filmo. Stovi ir žiūri į jį kaip į stabą, stovi ir lauki prie mašinos, nes važiuosi į kapines. Eini ten, kur visi eina šiandien, tokią pilką dieną, kurią pašviesina tik žvakutės, degančios ant kapų. Mama eina įsikibusi tau į parankę, sustoji prie seniai matyto kapo su jauna mergina ant antkapio nuotraukoje. Degi žvakutes, nes tai tau patinka. Galiausiai minčių kertelėje pagalvoji apie tą merginą ant antkapio, apie jos eiles, išgraviruotas ant jo, apie jos mamą, kuri guli šalia jos gretimame kape. Judi pirmyn ir jauti, kaip ima lyti. Matai baltą kryžių tolumoje, sustoji prie jo ir kapo, kuris labai pasikeitęs nuo to karto, kai tu jį matei paskutinį kartą. Dabar jis apžėlęs samanomis, atrodo kaip iš viduramžių, toks mielai apleistai apaugęs. Raudonos ir geltonos gėlės ir viena deganti žvakutė. Tave palieka vieną, tu uždegi žvakes. Stovi apie 20 minučių priešais kapą, mintimis grįžti atgal 3 metus ir atsimeni save toje pačioje vietoje, kaip šis kapas prasiveria ir įsiurbia į save karstą, kuomet tu pro ašaras vis bandai užfiksuoti karsto dangtį, kurį matai pirmą ir paskutinį kartą. Ir tu atsimeni, prisimeni net balsą ir veidą, sunku prisiminti jausmą, dar lengviau pajusti skausmą. Po kiek laiko tu pajudi tolyn, išnyksti tarp kapų ir degančių liepsnelių. Dar pora žvakių ir rimties. Ramybė kaip rūkas. Nebenoriu netikrų jausmų, jei skauda, tegul skauda smarkiai. Žinau, kad prieš užmiegant kažkas buvo negerai. ![]() Lamb - Gabriel |
![]() |
![]() ![]() ![]() |