
Kartais būna žmonių. Tokių keistų. Tu visiškai juo nesidomi, neatsakai į jo ilgus ir nuobodžius svaičiojimus apie tai, kaip jam sekasi, nepasakoji nieko apie save, netgi, gerai pagalvojus, nesupranti kokio velnio jis tau rašo. __________________________ Kai nematai, viskas lyg į gerą. Tačiau jei pamatai bent akies krašteliu tą gyvenimą, progresą, ir įsivaizduoji, kas turėtų dėtis to žmogaus galvoje, apima nenugalimas maudulys krūtinėj. Rodos, praleidi gyvenimą, šansą, o gal tai tiesiog dar vienas gražus ir nušlifuotas nesamo gyvenimo būdo veidas, atsuktas į tave tik todėl, kad tai vienintelis dalykas, vertas rodyti pasauliui?... Mes turbūt niekada taip ir nesužinosime, kas ir kiek su mumis elgėsi nuoširdžiai. Turbūt net ir nelemta apie tai galvoti. O kas, jei galvojimas - refleksyvus?
|
||||||
![]() |
||||||
![]() ![]() ![]() |
2012 m. gegužės 3 d. 15:44:54
...tas keblus momentas kai turi pasirinkti tarp visiško savo darbo suniokojimo kad jį paaiškintum vienam žmogui, ir tarp laukimo kas pagaus, ir turėtų pagaut, tą rimtąją prasmę šitose keliose eilutėse.
Hm.
____________________
Kartais atrodo, kad šiais laikais tolerancija yra menas. Ir aš rimtai.
2012 m. gegužės 3 d. 14:50:31
Jei pažįsti savo draugus, tai tau aišku, ar jie su tavim elgiasi nuoširdžiai. Ir visiškai aišku, kodėl kartais, atrodo be suprantamos priežasties, jie to nedaro.
Ir kartais visai nesvarbu, ar tai nuoširdu ar ne. Kartais nenuoširdus džiaugimasis svetimo laime yra geriau už nuoširdų nesidomėjimą.
*
O tie žmones, tiesiog nori išsikalbėti. Per sms dar nieko. Dar įdomiau, kai kalbi gyvai. Jie kalba. Tu tyli. Jie vėl kalba. Pastebi, kad kažkas ne taip, bet vis tiek kalba :D
____________________
Aš samdau žmones, kad jie mane garbintu. True story.