Įdomioji Pietų Europa

Praėjusią savaitę turėjau vizitą atokiame Europos regione - Balkanų pusiasalyje. O dar tiksliau - didingosios Graikijos suostenėje (žemaitiškai) - Atėnuose. Ir įspūdžiai parvežti iš ten yra labai daugialypiai, kompleksyvūs, keisti. Aišku, negalvojau, kad Atėnuose paliksiu savo vieną organą ir ten teks labiausiai pažinti Graikijos mediciną, bet visą savo vizitą (beje, tai nebuvo išvyka/ekskursija/pramoga, tai buvo kelionė, susijusi su akademiniais reikalais) galėčiau pavadinti įdomiausiu kada nors įvykusiu gyvenime.

Atėnai yra toks miestas, kurio kol kas negaliu lyginti su kažkuo. Galbūt Kaunas ar kitas sovietinės architektūros persotintas urbanistinis segmentas galėtų būti panašus savo išvaizdą, nes ten labiau viskas priminė post-sovietinę šalį, nepaisant to, jog istorija byloja kitaip. Aišku, nereikia žvelgti labai toli - pastaruosius kelis metus Graikiją yra ištikusi ekonominė krizė ir toks dalykas apskritai kerta per visas gyvenimo sritis. Teko girdėti nuomonę, pavyzdžiui, kad prieš 10 metų Atėnai atrodė geriau. Tai galėtų būti paaiškinimas, kad šiukšlių gatvėse dydis ir ekonominis lygis tarpusavyje neigiamai koreliuoja, arba, žmoniškai kalbant, kuo daugiau šiukšlių, tuo skurdesnė darosi Graikija. Tokia nepagrįsta, bet visai įtikinanti teorija daug jau ką ir pasakė. Bet norėčiau labiau išsiplėsti.

Atėnai visai nebūtinai yra turistinis miestas. Aš tiesiog Atėnus pamačiau, kaip gyvenamąjį miestą, kur visada vyksta judėjimas - tipiška urbanistinė atmosfera. Sakykime, panašiai, kaip mano gimtasis miestas - Kėdainiai. Kaip ir bet kuriame sename Lietuvos mieste/miestelyje išėjus už autentiško/įdomaus senamiesčio ribų viskas baigiasi, taip ir Atėnuose vienintelė teritorija, kuri apima kelis rajonus (Syntagma, Plaka, Monastiraki, Panepistimou) yra konkrečiai sutverta, kad ten kažkas lankytųsi ir į kažką žiūrėtų. Šitą sindromą, kai tik viena konkreti miesto dalis yra turistinė, o visa kita, grubiai tariant, yra šiukšlynas, pavadinau Paryžiaus sindromu, nes Prancūzijos sostinė būtent pirmoji sukėlė tokias emocijas. Aišku, plačiau pažiūrėjus, bene visus Lietuvos miestus galime būtent priskirti prie "Paryžiaus sindromo". Tik Vilnius galėtų būti sąlyginai išimtinis - ten yra daug vietų, kur yra į ką žiūrėti. Esu aplankęs keletą Vokietijos miestų - man jie visi buvo pilnai įdomūs. Galbūt tik Berlyno (greičiausiai rytinės pusės - žr. 1945-1989 m. Berlyno miesto istoriją) gyvenamieji rajonai nejaudina.

Grįžtant į Graikiją - mes gyvenom Metaxourghio rajone, kuris buvo per tris metro stoteles nuo Atėnų centro (Syntagmos rajono) - į vieną pusę žiūrėdamas tu gali matyti cementinių prastokos būklės pastatų, matomai gyvenamąjį rajoną, į kitą - kažkiek išvaizdesnius, galbūt ofisinius pastatus, pagrindines gatves su eismo judėjimu 24/7 (visą laiką). Bet realiai - tai tiesiog tokia vieta, kuri turistams pasako konkretų dalyką - Atėnai yra tiesiog miestas ir nieko daugiau. 

Bet persikėlus į centrą, gal ir pamatytume gražių vaizdų. Visokie pastatai su įspūdingomis kolonomis ir frontonais Panepistimou gatvėje, modernus Syntagmos rajonos ir šios metro gana gražus, su vienu kitu įdomiu eksponatu. Monastiraki aikštė ir aplinkinės gatvės, kur gali prisipirkti suvenyrų - alyvuogių aliejaus, šachmatų, puodynių ir visokių senovinių indų sumažintų prototipų modelių ir panašiausių šudukų už nemažas kainas. Centre esantis parkas (angl. National Gardens), šalia esantis parlamentas, parko viduryje - Zapejonas (angl. Zappeion) ir Panatėnų stadionas - tuo visi eksponatai baigiasi ir bendra prasmė yra ta, kad į juos pavėpsai ir tuo visos pramogos baigiasi. Ir visa tai tėra griuvėsių krūvos ir panašūs dalykai. Pripažinsiu - Atėnai yra labai autentiškas miestas, bet net ir įspūdingiausi eksponatai man nepadarė reikšmingo įspūdžio. Smagiau yra tai, kad ten visada, kol aš buvau, buvo giedra ir šilta. 

Na, o dar kart pasikartosiu, jog Graikijos medikai yra rūpestingi ir nuoširdūs. 

Man taip pat smagu, jog graikai moka angliškai.

Ir vis tiek vienai suvenyrų pardavėjai teko aiškinti, kad Lietuvos sostinė ne Ryga ir kad aš nesuprantu rusiškai, nes lietuviai patys turi savo nacionalinę lietuvių kalbą. O pravesti Lietuvos istorijos ir kultūros paskaitą suvenyrų parduotuvėje man patiko. 

Jaučiu, kad kažko dar nepasakiau, bet norėčiau apibendrinti, jog Atėnuose aš greičiausiai nenorėčiau gyventi, nes ten miestas kaip miestas. Bet man patiko visa ta patirtis - daug anglų kalbos lavinimo, neblogų reginių ir įvykių (o vienas iš jų buvo tikrai ypatingas mano gyvenime). O ir graikų abecėlę išmokau.

Adios, iki kito karto.