Iki.

Atsakyk man

Ką vakar veikei. Kur Tavo mintys nukeliavo, kaip jos grįžo, kodėl ir kam. Kas. Kas pas Tave galvoje pešasi, kai

tūkstančiai žibintų plieskia tau į akis. Kas nutiko? Kur tu? Kur dingai?

Kam?

Kam Tavo lūpos sako 'ne', o širdis sako 'taip'?

Pamiršai

tirpstančias snaiges, savo svajones, ryškius geltonus žibintus ir tą naivų šypsnį,

kažkada turėjusį visą Tavo pasaulį,

o dabar...

vos kertelę atmintyje. Kai sulipdei savo krištolinę širdį...

ir atidavei ją tam nepakartojamam prašalaičiui.

Atsakyk man

kas Tu toks? Kas, kam? Kam ją paėmei, kur ją neši.. Trapią, tyrą, ar nesuduš vėl...

Ar nepabėgsi su šuke, įsikibęs.

Kaip nagus į venas suleidus, pirštus į krištolą sidabrinį, į pajuodusias akis, lyg veidrodį, žvelgiančias giliau už savo esybę.

Ir visu savimi... ar jauti? Ar keliesi naktį pažiūrėti žvaigždžių? Juk tai vienintelis dalykas, ką matome kartu...

Kam, sakai? Kam to reikia... ir aš nežinau.

Nežinau, bet laukiu. Tikiuosi.

Ir tas geras jausmas, kai pamiršti

visas ištirpusias svajones,

visus sunkius sidabrinius lašus ant veido.

Tas bemieges naktis, kai,

atrodo,

nebesurinksi savo krištolinių šukių atgal

į vieną

širdį.

Atsakyk man,

kodėl

kaskart užsimerkus

viskas pakvimpa citrinomis ir gera kava.