Italia per sempre!

Grįžau anksčiau, nei planuota. Toks gyvenimas. Nenuspėjamas...Nuotaika vis dar sumauta. Už Italiją sergu jau 8-9 metus. Po vieno vidutiniško ir vieno labai blogo čempionato tikėjausi, kad galbūt šiemet italai vėl pakils aukščiau visų... Viskas lyg ir buvo puiku, iki vakar dienos pažeminimo... Tiesą sakant, sunkoka suprasti, kas skaudžiau: neišeiti iš grupės pralaimint atkaklias trečiąsias rungtynes ar žaisti puikiai visą čempionatą ir tada būti suminditiems finale... Šiaip ar taip, visad buvau ir visad būsiu su jais. Ir esu dėkingas už tai, kad kovojo ir visgi suteikė nemažai teigiamų emocijų per visus tuos metus... tokių, kurių nepamiršiu, nepakartojamų.Ačiū:

Giorgio Chiellini. Už tai, kad jam esant aikštėje gynyba pastebimai geresnė. Už tai, kad atidavė visas jėgas. Traumos toks jau dalykas, jų neišvengsi. Bet kai aikštėje neliko Giorgio, neliko ir užtikrintumo ginant vartus.

Andrea Barzagli. Už tai, kad vos išsigydęs traumą veržėsi į aikštę ir daug padarė komandos labui. Ypač ketvirtfinalyje, kai negalėjo žaisti Chiellini. Už tai, kad išliko karys, atiduodantis aikštėje visą save.

Leonardo Bonucci. Už tai, kad jo, Barzaglio ir Chiellinio gynybos siena viena stipriausių pasaulyje. Už tai, kad nebijo rodyti savo emocijų. Už tai, kad žaidė už komandą visa širdimi.

Ignazio Abate. Už tai, kad jo visad buvo pilna visur. Už tai, kad, irgi neišvengęs traumų čempionato metu, žaidė iš visų jėgų tuomet, kai labiausiai reikėjo.

Danielle de Rossi. Už tai, kad žaidė nepaisydamas lūžusio piršto. Už tai, kad buvo lyderis tiek aikštėje, tiek už jos. Lyderis tiek žaidimu, tiek emociškai. Galiausiai, už visus tuos metus, atiduotus rinktinei.

Claudio Marchisio. Už tai, kad žaidė aukščiausiu lygiu ir visa širdimi. Už tai, kad suteikė viltį, kad net ir pasitraukus dabartinėms žvaigždėms, saugų linija išliks viena stipriausių pasaulyje. Už tai, kad jo vedama komanda dar kovos dėl ne vieno titulo.

Riccardo Montolivo. Už tai, kad puikiai valdė komandą kartu su Andrea Pirlo. Už tai, kad nepailsdamas kūrė ir vedė komandą į priekį puolime. Galiausiai, už puikų perdavimą Balotelliui pusfinalyje.

Andrea Pirlo. Už tai, kad buvo tikras komandos lyderis. Už tai, kad jo šaltakraujiškumas buvo lemiamas veiksnys ketvirtfinalio baudinių serijoje. Už tai, kad eilinį kartą įrodė esantis geriausias savo pozicijos žaidėjas pasaulyje(nesvarbu, ką kiti šneka). Galiausiai, už visus metus Italijos rinktinėje. Galbūt tai jau paskutinis europos čempionatas jam, bet Andrea jau dabar yra legenda.

Mario Balotelli. Už tai, kad paliko išdaigas šone ir susikoncentravo tik į žaidimą. Už tai, kad jo smūgių dėka Italija atsidūrė finale, perlipusi vokiečiams per galvas. Už tai, kad žaidė komandai, o ne sau.

Antonio Cassano. Už tai, kad sugebėjo atsigauti ir padėjo komandai nepaisant šiurpios smegenų traumos, patirtos sezono metu. Už tai, kad puikiai pakeitė Giuseppę Rossi. Už tai, kad, kaip ir Mario, paliko savo ego rūbinėje ir aikštėje kovėsi dėl komandos.

Gianluigi Buffon. Už tai, kad buvo siena vartuose. Už tai, kad buvo tas, kuriuo gali pasitikėti visi komandos žaidėjai. Už tai, kad buvo tikras kapitonas aikštėje ir už jos ribų. Už tai, kad vis dar yra vienas iš dviejų geriausių pasaulyje. Už tai, kad tokių kaip jis daugiau nėra. Už tai, kad vedė rinktinę į priekį daugybę metų. Už tai, kad suteikė daugybę nuostabių emocijų visiems sirgaliams. Už tai, kad yra didvyris... Už viską...