Įvykių horizonte sulietos spalvos, dinamika...

Visada siekiu iš gyvenimo "išmušti" įdomiausius dalykus, todėl jei reikėtų nutapyti įvykių horizontą, jis būtų labai spalvingas ir pačiame pirmiausiame taške. Esminis taškas, apie kurį sukasi mūsų egzistavimo sąvoka. Įsivaizduokite, kaip jūs reaguotumėte, jei jūsų egzistencija būtų įtraukta į pasyvų tašką, sustabarėjusios gyvensenos plotmę. Nu, argi ne žiovauti pradėtumėte ir niekinti pasaulį dėl jo nuobodumo, taip įvertindamas ir savo egzistencijos ribotumą. Taigi, tikrai egzistencijos neapsprendžia pats žmogus, jo būties suvokimas priklauso nuo jo reakcijos į aplinką. Todėl "aktyvusis taškas" yra ta sąvoka, kuri mane labiau vilioja.

Mano temperamentas yra melancholiškas, ir šiaip esu užkietėjęs (užkietėjusių vidurių???) intravertas, bet be ekspresijos diena man prarastų prasmę. Nors gal dabar šiek tiek tirštinu spalvas, nes kalbu paveiktas įspūdžių po tragikomediškos vokiečių įskaitos, kur, žmogus, nelabai supranti, ar japoniškai, ar vokiškai kalba, bet esu visiškai įsitikinęs, kad mano žodžiai suka man palankia kryptimi. Nesuprasčiau to, kuris vietoj atkaklaus, nors ir varginančio aktyvumo rinktųsi sustabarėjusią nuobodybę. Todėl įvykių horizontą tapyčiau geltonai, žaliai, mėlynai, rudai, raudonai, violetiniai...

Ar kažkiek mano "aktyvioji" pasaulėžiūra atsiskleidžia mano klausomoje muzikoje, kilo ką tik toks klausimas. O pasirodo, net labai. Muzikoje aš irgi vertinu dinamiką. Todėl dievinu avangardą, džiazą, progroką. Žinoma, kartais mane žavi ir minimalistai, užspaudę tą patį vargonų klavišą dvi minutes (žr. John Cale - Sun Blindness Music ar Stainless Steel Gamelan arba Theater of Eternal Music - Day of Niagara), bet ne tiek, kad aš pasinešęs būčiau ant tų periodiškai pastovių pusvalandį besitęsiančių garsų. Bet ne baisiau nei sustabarėjęs alternatyvusis šiuolaikinis rokas.

Ir tas keistas mano būdas kažkam paprieštarauti, su kažkuo susiginčyti įvairiomis temomis. Manau, tai irgi kilę iš mano prigimtinių "aktyvumo noro" faktorių - juk kai įsiveli į diskusiją, išgirsti tiek daug spalvingų ir įdomių nuomonių. Kartais, kai pasaulyje apstoja fizinis aktyvumas, žodinis aktyvumas, diskusijos galia mane maitina. Dėl ko aš net facebooke mėgstu filosofuoti arba primesti save prieš kokį klasioką daug patirties turinčiu vilku, nors taip net nėra. Aš esu pompastas, gali pasirodyti, jog kalbu kaip koks specialistas, tačiau užtenka vos vieno gudresnio klausimo, ir aš jau pagautas paukštis, neinteligentiškas karvelis geležiniame narvelyje.

Suvokimas, kad materija yra visur, verčia paneigti sąvokos materializmas prasme. Nes mes galim būti materialūs dėl oro, kai esi po vandeniu minutę laiko. Bet tokios fizikinės problemos: kas sudaro tą tuštumą, kuri sudaro didžiąją dalį atomo, man neduoda ramybės. Galbūt kaip ir materializmas nėra konkretus apibrėžimas, taip ir geradariškumas ir empatija nėra visiškai tikslios formuluotės. Bet visų visų terminų topas yra dvasia - kas tai. Sumaterialintoje dimensijoje aš dvasios niekaip nesuvokiu. Ir norėčiau kelti išvadą, jog veikiančios jėgos, kylančios iš biologiškai aktyvių suvokimo centrų, turi kažkokią vertę, kuri negali būti lyginama su materializmu. Todėl materializmą galėčiau apibrėžti ne kaip materialinių vertybių troškimą, bet kaip dvasinių vertybių laikymą mažiau esmingomis už materiją.

Peterio Hammillio kūryba man duoda daug stimulo susimąstyti. Kas tas Gog dainos pasakojantysis, rėžiantis antroje eilutėje: "I am unborn" ir depresiškai rėkia eilutes: "I grant my scorn / My words are 'Too late', 'Never', 'Impossible' and 'Gone'". Peteris rašė visiškai juoduliu apneštus, depresiškus, blogį, melancholiją, gal net šizofreniją, ekstremaliai blogą pasaulio aplinką, visą pačio poeto širdyje susikaupusį pyktį ir nihilizmą įkūnijančius tekstus ir tokios nerimastingos, žvėriškos, eklektiškos eilutės verčia susimąstyti apie įvairaus šlamšto egzistavimą įvykių horizonte. Bet ar ne Hammillis nori pasakyti, kad koks pasaulis bebūtų visapusiškas, kad ir koks kraupus būtų negatyvas, bet įvykių horizontas tau dovanoja visavertį gyvenimą. Aš tai įžvelgiu, todėl jo idėjos man visada, nuo pat jo poezijos atradimo, buvo artimos mano pasaulėvokai ir pasaulėjautai.

"In the slaughterhouse all corpses smell the same" - ar tikrai visi lavonai dvokia vienodai - atsakymas taip, nes didesnio realizmo nesugalvosi. Jis įžvelgia ne atskirus elementus, bet rėžia esmę iš karto visomis kardinaliausiomis priemonėmis. Detalės tėra papuošimas. Ir labai svarbus papuošimas. Dėl to detalės kartais verčia mus suvokti, jog jos svarbios, bet smulkmenos tėra vedlės į tą esmę... todėl nepamirškime to, kad ir kiek mes besimokysime įdomių dalykų, sužaisime aktyvių žaidimų ar perskaitysime nerealių knygų, visa pasaulio koncepcija ir sutvėrimas išliks esmingai vienodas. Todėl atvirai niekinu žmones, kurie darydami kažkokį darbą siekia pakeisti pasaulį. Revoliucionieriai egzistuoja, ir jie padaro gerą darbą - žmogui, rajonui, tautai. Bet ar pasauliui? O svarbiausia - ar gamtai? Galvojat, niekam nebuvo gaila tų žuvusiųjų per įvairius karus. Čia instinktyviai veikia ir materializmo faktorius.

Norėčiau prieiti išvadą, jog materializmo gyslelę turi visi nepriklausomi ir priklausomi individai, tokia žmogiškoji prigimtis. Su niūriu atspalviu nenoriu baigti, todėl reikia suprasti, kad žmogus dar ir dvasiškas sutvėrimas ir jo pasaulėvoka priklauso tik nuo to, kiek ant svarstyklių lėkštelės yra padėta materializmo, o kiek dvasiškumo. Taigi, pasikartodamas galiu sakyti, jog M ir D yra vienas kito priešingybės.

Už lango esanti situacija atrodo baisiai - nyku, tamsu, šiurkštu. Bet aš pasikartosiu, jog visų svarbiausia yra tai, ko nori ir ką jauti. Šioks toks nukrypimas iš bendros sistemos, bet ir žmogaus individualizmas turi lemiama reikšmę. Būtent žmogus formuoja sistemą, o sistema formuoja sistemų kūrėjų palikuonis, jaunesnes kartas. Taip velkasi mūsų paveldas, taip progresuoja mūsų pasaulėjauta, taip mes egzistuojame ilgai ir tikslingai. Kurie galvoja, kad gyvename be prasmes, galiu tik palinkėti nustoti varyti ant pasaulio ir žvelgti į įvykių horizontą su visu pasiryžimu gyventi.