17

Pamenu, daug ką
tada turėjom mes nuveikt,
įkvėpti to, ką perskaitėme, 
ir herojų, čia atrastų veik.
Į svajonę ropškis vis,
į svają, kurią patys kuriame,
kad rastume vietą, kurią vėliau
apleistume į bet ką, ką laikas pakiš.

Septyniolikos buvom
ir konditeris turėjo įtakos tau,
stumėjo į darbus didesnius, 
kuriuos turėjai pateisint (bent jau).
Laikrodis išmušė vasarą.
Dabar tu vaikštai ratais tik.
Nori būti vėl saptyniolikos.
Dvidešimt vienerių tai jau - praeitis.

O dabar štai. Esi
savęs teisinimo įkalintas.
Kasdien ratai darosi mažesni.
Penkiasdešimt metų į priekį planuojies pats.
Palik, nieko nekeisk,
neišsišok aukščiau savo bambos.
Paveikslą piešk, vaiki, kol suprasi:
uždaras ratas geriau, nei linija tiesi.

Taip, nieko nekeisk.
Ir aš turiu ratą, tokį kaip tavo, gal
kiek didesnį, bet daugiau ir prarast turiu.
Tai kuris laimingesnis esam - aš ar tu?