Ji - Marabelė. Vienintelė ir nepakartojama dulkė.

Best

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2007m. Spalio 22d. 20:30

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tai buvo rytas. Šeštadienio rytas. Dulkės šnairavo virš mašinų, o pėstieji skubėjo į parduotuves. Nė veltui Vilniaus sambrūzdis atrodė kaip skruzdėlynas. Merginos kaukšėjo beskriedamos šaligatviais, vaikai bėgo susikibę už rankų, vyresnieji strimgalviais lėkė į darbą. Tik senukai ir turistai pasimėgaudami plūkte plaukė parko keliukais, grožėjosi industriniu pasauliu.
Visa tai - stebėjo mergaitė. Ji sėdėjo ant suoliuko. Viena. Palikdama saujelę atsisėsti kitam. Ji, vardu Marabelė, dievino Vilnių. Jo triukšmą, gausmą ir lekiančius žmones. Ji, tarsi vėjo blaikštoma dvasia, sėdėjo ir stebėjo judantį pasaulį: žmones, ritmą, skraidančias šiukšles. Marabelė, nors ir buvo atkakli ir ambicinga mergiotė, bet sugebėjo suklupti, sugebėjo nusivilti nė vieną sykį. Pirmiausia - draugais. Ji, buvo laikoma draugiška, mylima ir nuoširdi draugė, kuri gali bet kada pagelbėti, kuri jaučiasi pakylėta. Nė vienas yra taręs, jog ji - ambicinga, graži ir protinga. Bet to negana. Negana draugų, kurie ir lieka draugais. Jai reikėjo kažko daugiau, kažko labiau abstraktaus, kažko užčiuopiamo, kažko naujo. Marabelė, svajojo. Ji svajojo, kaip gera būti kažkuo pasižyminčiu, kažkuo išskirtiniu. Ji norėjo, kad jos svajos apie žurnalistikos studijas išsipildytų. Veltui, ji dar moksleivė. Ši mokinė, nenumanė, kad jos siekiai per kelius mėnesius gali išblėsti, palikti tik skaudų pėdsaką memuaruose.
Marabelė laukė. Marabelė skaičiavo minutės. Ji tikėjo, jog vienas ar kitas žmogus pamatęs jos dvasinį pasaulį prisės šalia. Ant suoliuko. Įkvėps užteršto oro ir pastebės jos gabumus. Jos gabumus bendrauti ir įžvelgs žinias. Gabumą. Bet kokį. Nors ir menkiausią. Ji svajojo, kad žmogus atsisėdęs šalia netikėtai, paslapčia, sugalvos dingstį ją įtalpinti į kitokį pasaulį. Juk ji tik norėjo rašyti. Norėjo. Norėjo. Norėjo. Bet nelemtas mokyklos laikraštis neišspausdino jos nėi vieno straipsnio, jos rašiniai buvo vertinami ne gerais balais. O ir pati žinojo, kad nemoka rašyti. Bet ji bandė. Kai ji skaitė knygas, mokytojas pranešė, kad jos žodynas skurdus. Tada Marabelė susirado Baltušio knygą ir ėmė skaityti. Skaitė po puslapį ar dešimčią. Kadangi ji buvo pametusi akinius. Ji žinojo, kad tai geru nesibaigs. Taigi, Marabelė laukė, kad kas nors atsisės ant suoliuko.
Ji laukė. Ji laukė, kad nors ir jos amžiaus žmogus pasisveikins su ja ir įžvelgs aktorę. Galbūt rašytoją. Bet, ji žinojo realybę. Ji nors ir be galo troško būti žurnaliste, ji žinojo, kad jei ko nors nesiims, ji negalės ja būti. Ji nuvertino save. Verkė. Ir tai buvo tik pradžia. Pradžia viso to, kas dar jos laukė. O tai vadinama - ateitimi. Tai, kas dar neaišku ir nesklandu. Galbūt abuojiška ir paikša, bet ateitis. Nors ir neteisinga, nors ir skurdi ir pilna ašarų. Štai, Marabelė sėdėdama ant suoliuko ir suprasdama, kad pasaulis nesisuka vien apie ją, kad ji tik maža dulkelė minioje, išgyveno dėlto. Jai maišėsi pasaulis, sukosi galvoje paauglystė. Nes ji, tik Marabelė. Vienintelė nepakartojama dulkė tirštame ir ūkanotame rūke. Lyg gūsingame vėjyje, pradingstanti.
Ji vis dar laukia. Ji laukia, kad Tu, atsisėdi šalia jos. Kad tu būsi tas, kas gali pagelbėti. Kad ir paprastas žmogus, neturintis supermeno galių. Kad ir turistas nemokantis angliškai. Kad ir Tu, nematomas draugas. Ji tikisi, kad ji bus tuo, kuo nori būti. Kuo visada norėjo, nors ir nieks ja netikėjo.
Jos devizas - Atėjau, pamačiau, laimėjau. Julijaus Cezario žodžiai. Posakis, kuris galbūt niekados nebuvo išsipildęs.
Ji - Marabelė. Ir čia jos dienoraštis.

2007m. Spalio 22d. 20:30