![](/images/naujienos/18/17135/music.lt.gif)
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Gyvenimas tai kažkas nepaprasto... Kažkodėl aš vis keliu akis į dangų, matau jį net mintyse, iliuzijose. Kai man blogai aš skęstu jo tamsiame gylyje. Kai gera, maudausi ištisiniame mėlyje... o kartais tiesiog vaikštau šildydama žvaigždutes... Jis žiuri į mane, skleidžia kažkokia šiluma, o jo akys tokios maldaujančios. Iš susierzinimo gimsta ramybe. Mano kūnas pajunta kaip pakyla jo ranka, paliečia mano skruostą, toks švelnus lytėjimas... Jo akys žaidžia... Įdomu ką jis mato manose? Jaučiu kaip aš pasiduodu jam, jis tai pat tai jaučia. Jis šnibžda ,,Atleisk..“ ir aš jam atleidžiu... Aš užsimerkiu ir jaučiu kaip du sūrus karoliukai lekia žemyn: vienas išnyksta ant jo delno, o kitas... aš nežinau kur kitas, nes neįstengiu atsimerkti... Mano širdis šoka paklaikusi šokį, mintys tuščios. Jis su baimę mane apkabina, mano galva nusvyra jam ant peties ir jaučiu kaip jis drėksta. Jo ranka tyliai liečia mano plaukus, viską apgaubia migla. Laikas lyg išsitrynė, neliko nei pradžios, nei galo tik dabartis... Skambutis į duris. Pasišokinėdama nubėgu atidaryti, stovi jis. Mano akyse šviečia žiburiukai, jaučiu kaip jie atsispindi jo akyse. Jis šypsosi, įeina, klausia ,,Ką veiksim?“ , o aš atsakau ,, O ką norėtum?“ ir sukikenu... Po 15 minučių jau einame gatve, aš pasakoju koks nuostabus dangus, o jis tik šypsosi. Laikas beribis... Ar tu žinai, mums priklauso visas pasaulio laikas? Aš žiūriu į jį, jis tyli ir aš nutylu... Viskas ima atrodyti taip netikra ir aš noriu bėgti... Bet įstengiu tik eiti. Jis eina gatve, o akyse žaidžia abejingumas, nežinau kas manose, bet viduje tuštuma. Aš uždraudžiau sau jausti, bet vis tiek mintyse girdžiu jo nueinančio žingsnius... Aš uždraudžiau sau jausti, bet vis tiek, kas vakarą skamba mūsų juokas, tik jame kažkas ne taip, trūkumas. Jis kažkoks kitoks, toks tolimas ir svetimas, nebe tikras, miręs... Aš jaučiu kaip linksta keliai, kaip aš susirietusi ant kilimo. Jis atsigula šalia ant nugaros. Jis verkia, o aš ne, keista... As pazadejau... pazadejau jam nebegalvoti, pazadejau nebesvajoti... bet vistiek vis svajojau ir vis galvojau, galvojau... tik jam ir apie ji, tai kas buvo, bet nebebus, ne, nebebus... ... mes ejom gatvem vienas salia kito, tylejom, bet nebuvo tuscia buvo pilna, mes sypsojomes. Kely augo ramune ir as ja nuskyniau jam. Jis paeme, maniau ismes ir tiek, bet ne jis neismete... tai pamaciau tik kai atsisveikinom, as sypsojausi, juk nezadi ja dziovinti, jis neatsake... tik sypsojosi... Nezinau kur anoji, bet kai matau kitas, prisimenu ja ir ji.. as pazadejau uzmirti, bet as prisimenu... jos saugo tai kas nebegrys.. Ji pasakodavo tiek daug.. diena is dienos, kas vakara vis ateidavo, as maciau jei to reikejo su laiku ir man eme reiketi jos.. bet ta karta ji tylejo, sedejo ir tylejo, gal atelo laikas kalbeti man, bet tylejau ir as... o ji lauke... |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2006 m. rugpjūčio 25 d. 22:02:01
____________________
Mūsų rankos pilnos paslapčių,tylėk jei kas klaus...A.Mamontovas
2006 m. rugpjūčio 25 d. 19:19:58
2006 m. rugpjūčio 25 d. 18:35:20
Tiesiog nežinau ką pridurti, bet ko gero neklysiu sakydama kad kažką labai stipriai myli?
Nuotraukos labai gražios.
2006 m. rugpjūčio 25 d. 18:31:25
2006 m. rugpjūčio 25 d. 18:11:57