Naktis, pilna žvaigždžių... 
Patepk paletėj mėlyną ir pilką, 
apsižvalgyk vasaros dieną 
akimis pažįstančiomis tamsą mano sieloje. 
Šešėliai ant kalvų... 
Padaryk medžių, narcizų eskizą. 
Spalvomis išreišk lengvą vėjelį 
ir žiemos speigus sniego baltumo drobėje. 

Dabar manau, kad žinau, 
ką norėjai man pasakyti, 
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos. 
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti. 
Tuos, kurie vis negalėjo įsiklausyti
Jie nežinojo, kaip tai padaryti 
ir galbūt dabar įsiklausys... 

Naktis, pilna žvaigždžių... 
Ryškiai liepsnojančios raudonos gėlės. 
Išraityti debesys violetinėj migloj, 
Vincento akimis, geriausiai išreiškiami 
Kinijos mėlio dažais. 
Spalvos, keičiančios atspalvius... 
Gintarinių javų laukai ryte. 
Vėjo nugairinti žmonių veidai, 
susiraukšlėję iš skausmo, 
atsigauna po mylinčia Kūrėjo ranka. 

Dėl to, kad jie tavęs nemylėjo, 
(o tavo meilė dar buvo tikra) 
ir nebelikus jokios vilties širdyje 
tą naktį, pilną žvaigždžių, 
tu atėmei sau gyvybę 
taip kaip įsimylėjėliai dažnai... 
Tačiau aš pasakyčiau, Vincentai, 
kad šis pasaulis niekad nebuvo skirtas 
tokiai gražiai sielai kaip tavo... 


Dabar manau, kad žinau, 
ką norėjai man pasakyti, 
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos. 
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti. 
Tuos, kurie vis negalėjo įsiklausyti
Jie nežinojo, kaip tai padaryti 
ir galbūt dabar įsiklausys...

Naktis, pilna žvaigždžių... 
Tuščiose salėse pakabinti portretai. 
Tai tik nupieštos, neįrėmintos galvos 
ant sienų be pavardžių. 
Jos turi akis, žvelgiančias į pasaulį, 
ir negalinčios užsimiršti; 
kaip tavo sutikti nepažįstamieji - 
apskurę vyrai su apdriskusiais drabužiais... 
Sidabrinis dyglys, krauju pasruvus rožė 
gulinti sulūžusi, sutraiškyta 
ant nekaltybės spalvos sniego. 

Dabar manau, kad žinau, 
ką norėjai man pasakyti, 
kaip kentėjai dėl savo kitokios mąstysenos. 
Ir kaip stengeisi juos išlaisvinti. 
Tuos, kurie vis dar nesiklauso 
Tuos, kurie vis negalėjo įsiklausyti
ir niekuomet galbūt negalės to padaryti...