
Sąžiningai perskaičiau trumpas, tačiau imlias apsisprendžiamąsias „už“ pastabėles, todėl nepraslydo Einaro jau antrąsyk paminėtas nerišlumo defektas Dream Theater dainoje Illumination Theory. Noriu tarti ginamąjį žodį.
Šis DT epas sunertas iš 5 dalių. I Paradoxe de la Lumière Noire – tai oksimoronas, kaip ir Systematic Chaos. Atitinkamai – juoda šviesa ir sistemiškas chaosas. Petručis apsiskaitęs vyras ir savo Iliuminacijos teoriją - vientisą ir visišką realybės suvokimą, pateikia kaip juodos šviesos paradoksą. Šios įžangos lyriška melodija, neįmantri netgi kiek banali, kaip toji ultravioletinių spindulių lempa, kuri neakina, bet parodo paprastoje šviesoje nematomus objektus. Iliuminacija -taidvasinis nušvytimas su atgailos jausmu, - iš čia išplaukia ta kukli bet tuo pačiu pompastiška melodija.
II. Live, Die, Kill – pagrindinę teorijos mintį nešančioji dalis, prasidedanti nuo 1:22 kone Bryan May rifu iš Queen dainos Tie your mother down (1:18 – 1:23). Rifai prasmenga į kunkuliuojančią veržlią instrumentinę masę, kurioje pamažu ima kristalizuotis 2-os dalies melodijos linija ir štai Džeimso vokalas ją išryškina iki labai apčiuopiamos ir įsimenamos. Pasipila klausimai gan griežtu tonu: dėl ko esi pasiryžęs gyventi, mirti ir žudyti? Klausimui pakibus ore 4:28 seka graudus lemenimas, kad stengiamės tą suprasti, bet rezultate – graudžios ašaros. LaBrie neatlyžta: 4:57 griežto pamokslautojo tonu išrėžia, kad neapykanta skiria, kad meilė suartina, kad geriau mirt nei viltį prarast. 5:30 duoda tą patį graudų atsakymą, bet su nuoroda, kad ieškomi daiktai patys trokšta būti surasti, tereikia trupučio pastangų. Toje vietoje melodija patiria moduliaciją ir nuo 6:00 Rudeso klavišiniai baroko stiliumi pradeda tiradą, kurią pasigauna ir Petručis (kaip nustebino) ir likę muzikantai. Instrumentinė trumpa audra išsikvėpia iki visiško štilio. O tada 3 dalis III. "The Embracing Circle“. 7:07 beveik minutę tvyro gamtos garsai, girdėti lakštingalų treles, genių kalenimas, tačiau grėsmės tylus šešėlis slinkteli prieš pat užgimstant simfoninei interliudijai, artimai Bernšteino ar Holto lyrikai - tokia pastoralinė taikos idilija. Šis 4 min intarpas labai reikalingas, kaip oro gurkšnis prieš neriant į gelmę. Žydrą dangų užtemdo bombonešių sparnai, o jų gausmą perplėšia Majungo boso pliūpsniai (11:11) - prasideda 4 dalis IV. "The Pursuit of Truth". Turiu pripažinti, man visos utelės numiršta, kaip paveikli man ši dalis. LaBie aukštu balsu išvardina kiekvieno priedermę, pradėdamas nuo motinos, užbaigdamas tironu. O ta jo sentencija: „Death over shame /Grace before glory“ verta herbo. Kad galėtum suvirškinti tą biblinę tiesą gauni veržlų instrumentalą, kuris nieko neįpareigojančiai sau atskiras atlieka buferinę funkciją. Net neaišku, kuriai daliai priskirti tą atkarpą 12:20 -15:18 , kur visi keturi instrumentai varžosi tarpusavyje, kuris techniškesnis. Vis tik aš linkęs ją palikti 4 daliai, nes nuo 15:18 grįžta juodos šviesos paradokso tema.
Ši karta pompastika atlėgusi iki širdingo, netgi širdį plėšančio jausmingumo. Melodija tapo viena šviesiausių, melodingiausiu epizodu grupės kūryboje, užsibaigusi ties 19:14.
Tada iki 19:47 tvyrojo Keidžo tyla, kurioje girdėjai smilkiniuose tvinksintį kraują – susijaudinimo atgarsį.
Tyli akustinė melodija, ramiai palaipsniui nutylanti -tai katarsis, reikalingas atgauti emocinę pusiausvyrą.
Taigi... mano išvada: Iliuminacijos teorija yra kaip reta išmąstytos koncepcijos kūrinys. Bandžiau perprasti ją teologijos- filosofijos vadovėlių puslapiuose – veltui. Ši teorija teigia, kad yra tam tikros pažinimo rūšys, būtinos pažinimo plėtrai, kurias mes gauname tik su specialia dieviškąja pagalba. Aš manau, kad Petručis į Iliuminacijos teoriją pažiūrėjo kaip į metanoją; terminas, reiškiantis permainą, suvokiant faktus ar reiškinius, po ko atsiranda atgailos jausmas.
|
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2015 m. gruodžio 27 d. 20:27:09
Aš ir neketinau perįtikinėti. Muzikos estetikos suvokimas subjektyvus dalykas. Mūsų muzikiniai skoniai tikrai daug kur sutampa, tačiau yra atvejų, kur skiriasi, nors ir ne diametraliai. Jausmingoji 5 dalis užima 4 min., bet man jos tiesiog ištirpsta beįsiklausant į tekstą, kuris kaip padrąsinimas ir vilties apraiška per ausis persiduoda į sielą. Čia nuobodulio nejaučiu, nors užmušk. Tempo kaitaliojimas, taip būdingas DT, čia daugmaž stabilizuotas savo dalyse, matyt tenkintasi, kad dalys labai ryškiai skirtingos savo emociniu bei instrumentiniu krūviu. Tos tylos prieš audrą ilgis normalus, gal minutinė gamtos iliustracija pertemta. Simfoninė interliudija minutės ilgio atrodytų komiškai, o to neturi būti.
Kai pirmą kartą išgirdau, pamaniau, vau, čia tiek daug visko, ir panašu į koliažą. Bet su kiekvienu nauju perklausymu kildavo vis daugiau minčių ir asociacijų. Kai užguliau tekstą, mozaika ėmė dėliotis į vientisą prasmingą vaizdą,į tai, ką sakau dienoraštyje.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2015 m. gruodžio 27 d. 19:40:43
Puiki analizė. Struktūra apsvarstyta argumentais apie kūrinio filosofiją ir idėjas. Tačiau kad ir kiek prasmingos būtų kai kurios kūrinio dalys, vis tiek aš kimbu prie kūrinio skambesio/struktūros estetikos:
1. Kodėl man „The Embracing Circle“ taip iškrenta iš konteksto, kad aš ją dažnai tiesiog permetu? Galbūt ji netgi per ilga. Jei jos ir reikia, tai labai nedaug, mano manymu.
2. 15:18-19:14 dalies nemėgstu. Skysta. Gerai, melodingumo reikia, bet aš jaučiu nuolatinę monotoniją. Petručio gitara negelbėja, nes Manginis tą patį kala ir kala 4 minutes. Tempo kitimo jokio. Melodingumas gerai, bet šitas per daug monotoniškas ir mechaniškas.
3. Keidžo tyla nenatūrali ir neestetiška. Netinka šiame kūrinyje. Konstrukcijose stipri partija-tyla-stipri partija, arba rami partija-tyla-stipri partija ta tyla didžiąja dalimi atvejų tiktų, bet tik ne melodinga stipri partija-tyla-rami partija. Dabar jaučiu kažkokią skylę. Gal ji būtų pateisinama, jei tai būtų 10 sekundžių. Bet nesiruošiu laukti 34 sekundžių, kad išgirsčiau tokią šiaip sau klavišinių partiją. Todėl dažnai Illumination Theory baigiu klausyti ties 19:14.
Visi šie punktai tėra subjektyvi nuomonė, bet aš asmeniškai jaučiu kažkokį disbalansą klausydamas kūrinio kaip visumos, aš užsivedu ir pradedu trūkčioti ties The Embracing Circle. Po to vėl užsivedu ir po to mane suglamžo ir išmeta kaip skudurą ta melodinga monotonija. Dėl to, kas šitame dienoraštyje pasakyta, sutinku tikriausiai šimtu procentu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas