Vieno Tokio Festų Mėgėjo Pastebėjimai

Na štai ir įvyko. Dedu paukščiuką prie Gdansk Mystic Festival 2024. Tai mano pirmas festas už Lietuvos ribų ir tikriausiai ne paskutinis. Parsivežiau teigiamas sumoje emocijas. Orai pliuso nepridėjo, nes po didelių karščių Lietuvoje, Lenkija jau pirmą koncertų dieną pasitiko liūtimi, nutraukusia elektros tiekimą prieš Fear Factory pasirodymą. Likusią vakaro dalį lynojo ir pūtė žvarbus vėjas. Ir taip visas tris dienas.

 Dabar noriu kiek papasakoti apie pačio festivalio teritoriją. Veiksmas vyko laivų remonto dokuose ir šalia jų. Aplinka labai priminė post apokaliptinę, ypač tie angarai, kuriuose įsikūrė Sabbath ir Shrine scenos bei prisiglaudė Desert estrada. Pirmas dvi vertinu prastai dėl nepakeliamos tvankos bei kolonų gausos, kurios smarkiai ribojo vaizdą. Gerai, kad ten vyko tik apšildymas ir grojo mane nesudominusios grupės. Parko scena labai priminė Anykščių Rytų sceną, o Pagrindinė scena kiek didesnė už Devilstono  Vakarų estradą. Kad jau pradėjau lyginti, tai apie įgarsinimą sakau: Mystic festas įgarsintas beveik tobulai, jei ne Accept vokalisto Mark Tornillo skystokas vokalas lyginant su instrumentais ir back vokalu, bei Paradise Lost Niko  Holmso keistos pauzės, taip ir neaiškios ar dėl garso operatorių, ar paties Niko kaltės. Beje, Nikas Holmsas man pasirodė kiek keistokas, kažkoks sutrikęs ir ta jo Ovidijaus Vyšniausko poza, o gal jis toks ir būna per koncus? Bet video klipuose nieko panašaus nepastebėjau. Grįžtant prie temos, garso ir vaizdo pateikimas žiūrovams be priekaištų – nereikia ausų kamštukų, iš bet kurios padėties pasiekia skaidrus aiškus garsas, o vaizdą  operatoriai dronais ir filmavimo kameromis nuo scenos perteikė į šoninius ekranus. Per Machine Head ir Bruce Dickinson pasirodymus čia pat sukurdami kone video klipus.

 Publikos nuo 2 iki 3(penktadienį-šeštadienį)  kartų daugiau, nei Anykščiuose ir beveik vieni lenkai. Per tas dienas sutikau tik tris lietuvių ir dar keletą angliškai kalbančias grupeles. Nė vieno vokiškai kalbančio, nors vokiečių grupių buvo nemažai. Bet kam vokiečiui grūstis į Lenkiją, kai pas juos pačius festivalių per akis. Merginų taip pat labai mažai, gal koks 30 procentų, kai tuo tarpų dailiosios lyties atstovių Devilstone būdavo beveik apylygiai, o ir kostiumais bei išvaizda nepalyginamai išmoningesnės už lenkaites. Sakykim, kad čia lemiamą faktorių turėjo tai, kad mūsuose be koncertų lankymo dar  veikė daug saviraiškos perfomansų, o be to mes turim Šventąją su paplūdimiu. Užtat Mystic turėjo merčo zoną kokį 10 kartų pranašesnę ir... brangesnę. Ši zona skaitėsi poilsio zona, bet be sėdimų vietų. Buvo kažkiek suolų, šezlongų, dar sėdmaišių dokų dvejose scenos teritorijose, bet kiek teko pro juos praeiti, tai laisvos vietos niekad neteko matyti. Be to, ką ten veikti. Kojoms velniškas krūvis, jei iki 4-5 val. daireisi po Gdansko senamiestį, o pamatyti yra be galo daug, neužteko 4 dienų apeiti viso, ką buvau numatęs aplankyti. Žinia, kažkiek laiko prarijo kraftinio alaus pub‘ai bei vietinių patiekalų degustavimas.

 Dabar svarbiausias momentas – alus ir maistas. Festivalio rėmėjas buvo Žywiec alus, dar buvo vyno ir berods kažkas spiritinio, mačiau doko bare chebra vaišinosi. Maistas – pica ir atrodo, kad viskas. Pirmą dieną pabandžiau Žywiec ir, nė kiek neperdėdamas, vos nesusivėmiau. Šlykštesnio gėralo sunku įsivaizduoti. Lyg pralietas alus būtų sugertas neplautos mazgotės ir išgręžtas atgal į bokalą. Vienžo, 5 EU į balą.  Devilstone, kad alaus gauti reikėdavo eilę atstovėti, gi čia pats mačiau, kaip barmenai (4 keturi) nuobodžiavo už prekystalių, kol minia slinko pro juos. Užtat nemačiau stipriai girto, netgi vidutiniai įkaušusio nė vieno lenko. Gal todėl publika atrodė vangoka ir sunkiai išsiūbuojama. Dar vienas, bet man itin erzinęs žiūrovų bruožas – masinis erzelėjimas, nuolatinis migravimas naršant, braunantis su alumi ar be jo artyn scenos ir tuoj pat atgal. Tačiau apart manęs toks elgesys kitų nė kiek nepyktino, netgi nejaudino.

   Na, užteks pilstyti iš tuščio į kiaurą, dabar esmė. Grupių daug, labai daug, scenos 5 ir pamatyti visko nėra galimybių, bet ir nereikia. Pasirikau 16 grupių ir jas pamačiau, išskyrus Fear Factory, dėl elektros pradingimo. Tada spjoviau ir patraukiau į miestą suvalgyti ir nugurkti ko nors. Ir užtrukau.

Grįžęs, ištvėriau įkyrų lietų, nes gangsta reperis Ice T su Body Count  privertė jį užmiršti. Tokios muzikos nebuvau girdėjęs, kažkoks repmetalis. Komanda grojo kiek neužtikrintai, buvo kliurkų įstojimo bei pabaigimo etapuose, Ice T šokiravo moteris savo sexsistinėmis užuominomis bei nuolat sugriebdamas sau už klyno.  Po jų grojo Kreator, vokiško thrash‘o tėvai. Seniai jų buvau besiklausęs, tad net kiek nustebau, kad atsiminiau „Satan is Real“ ir „666 World Divided“. Geras vokiškas thrashas, atliktas labai profesionaliai ir būtent čia, atkreipiau dėmesį į tobulą garso balansą tarp instrumentų ir vokalo. Kreator būgnininkas tiesiog fenomenalus. Kitos dienos Sodom buvo kaip Kreator tęsinys, bet kiek blankesnis, užtat Kadavar (vien vokiečiai, kaip matot) įnešė retro dvasios – stouner psichodelika gan diametrali thrashui. Trijulę prieš 12 metų mačiau Velnio Akmenyje ir gerai įsiminiau plaukuotus kaip pusbrolis Itas gitaristus ir charizmatišką barzdočių būgnininką frontmeną. Šiandien jie pliktelėję tačiau nesusenę ir nesusnūdę scenoje, beje, repertuaro didžioji dalis dar anų metų. Labai norėjau pamatyti švedų Gaupa, kuri dubliavosi su Sodom, tad po trečios pastarųjų dainos roviau prie Desert scenos ir lenkiškai alkūnėmis nusiyriau kuo arčiau Emos Naslund. Gaupa atradau gal tik pernai, pats ją ir įkėliau į saitą, ir dabar ją regėjau iš 5 metrų atstumo. Nepaprastai panašus  į Bjork vokalas albumuose, koncerto metu buvo mažiau Bjorkiškas, bet Emos judesiai, t. y. šokis toks gaivališkas, kad jai ko gero nebeužteko kvapo gergždinti balsą. Ignoruoju priekaištus jai dėl Bjork imitavimo, man toks vokalas progresyvaus psichodelinio stounerio formate yra žavus ir sveikintinas. Daina „Follow Ra“ rauna stogą. Gaila negirdėjau Girtos Autopussy..., gal ją sudainavo iki man ateinant.

  Pas Briusą Dikinsoną pavyko praeiti tik už barjero, nes fanai iš anksto užkalė visą priekį. Nesiblaškiau, užėmiau kuklią vietą kairiame sparne ir dėjau viltis į ekraną ir Main scenos įgarsinimą. Likau nenuskriaustas, gavau viską, įskaitant stumdymą ir lipimą ant kojų. Briusas neveltui „geležinis“, judėjo po sceną kaip jaunas ir balso skambumas išliko toks pats. Jam talkino gražuolė bosiste Tanya O'Callaghan, kaip ir dera dėvinti tik triko. Geras stiprus pasirodymas, palydėtas aukšto lygio dronų kamerų filmuotų koliažu.

  Hardcoro veteranus Biohazard pasiklausiau prabėgomis, kol lėtai ėjau pro juos, traukdamas į miestą pasistiprinti. Absoliučiai ne mano skonio muzika. Tiksliai laiku grįžau pas Machine Head ir prisijungiau prie gerbėjų jūros kažkur uodegoje. Buvau šiek tiek užsihypines belgiškuoju alumi, tad jau nuo pirmų pirotechnikos salvių persiėmiau atmosferos nuotaiką. Po „Locust“ ir „Deviant“ Machine Head mane visiškai užvaldė.  Buvo smagu stebėti kaip Robas Flynas tvarkosi su publiką, gal kiek kliuvo nuolatinis m..f..kinimasis, bet visumoje aukšto voltažo įtampa nenutruko per visą koncertą. Vienas geriausias iš festivalio numerių, net ir be populiariojo „Is there anybody out there?“.

 Penktadienį pradėjau 5val. su Crowbar. Tai dar viena grupė, atrasta Velnio Akmenyje. Sludge ir gryno doom mišinys, klausiau jų Symmetry in Black albumą. Grupės lyderis zztopiška barzda, išlikęs nekintamas grupės frontmenas, gerokai suseno nuo mūsų pirmo susitikimo Anykščiuose. Tada labai patiko tas slogus lėtas grumenimas su Pantera tipo vokalu, dabar Kirko Vindšteino tik barzda išliko ir ta pražilusi, o vokalas tapo blankus, monotoniškas ir nuobodus. Muzikantai kažkaip murkdėsi be gyvybės, o būgnas kalė bukai ir vangiai. Patraukiau į merčo zoną, pavarvinti seilės į vinilines plokšteles.

 Taip ir sulaukiau Leprous. Na, čia neturiu žodžių. Buvau apakintas ne vien Einaro Solbergo neoninių dantų, bet ir gitaristų djant technikos. Vos tik uždainavo „From the Flame“, supratau, kad tai mano favoritas. Djant technika ir Tesseract gimininga muzika man yra grynas masalas. Valanda prabėgo mėgaujantis techniška ir kokybiška muzika.

 Ant tokios aukštos natos nuėjau klausytis ko gero labiausiai lauktų Paradise Lost. Čia mano didžiausi lūkesčiai buvo nuleisti ant žemės. Pirmiausiai playliste dominavo dainos iš grupės synt pop krypties albumų, o apogėjus buvo Bronski Beat „Smalltown Boy“.  Jokio groulo, jokios gotikos. Gerai kad bent Amber Fire, No Hope In Sight, o svarbiausia Forever Failure atliko.

   Na, manau Accept pataisys nuotaiką.  Ir būtų, jei ne tas skystas vokalisto su Don Kichoto barzdele balsas. Bet vis tiek, geras tas senas hardas. Tikras kaifas tas Balls to the Wall, Fast as a Shark, Life is a Bitch arba Princess of the Dawn.

   Trečias levitanas buvo Megadeth. Dėl geresnės vietos žiūrovai negailėjo vienas kito. Čia didysis kraustymasis nesiliovė nė minutei, velniop, nes dar teko ir palaukti, kol viskas prasidės. Bet kai prasidėjo...niekas daugiau nerūpėjo. Ausys tapo lokatoriai, akys – teleskopai. Pasirodymas praėjo sklandžiai, be furoro, bet ir be kliurkų. Musteinas po dainos išeidavo ir po minutės grįždavo kitai dainai,- nesupratau tokio manevro.  Gal taip elgėsi, kad publika pernelyg neįsišėltų, arba, kad nesulauktų neigiamos reakcijos?

Sudainavo vien grupės hitus, prie (berods Trust) dainos pridėjo Angar 18 pašėlusią pabaigą,- buvo kažkas toookio. Pasakė, kad jau paskutinė daina, papasakojo, kaip mažai kas tikėjo jos sėkme ir sugrojo Holly Wars. Puiki pabaiga puikiai dienai, kuri atvėso iki 12 laipsnių.