Kartais čia galiu dėkoti, pamąstyti, išsireikšti...

Ir kilo toks klausimas: kodėl reikšmingą, dažnai žargone vartotinų keiksmažodžių ir įžeidimų sąvartyne svarbiausią vietą užima žodžiai, atitinkantys lytinius organus, lytinius aktus ir kt. t.y. kas susiję su lyčių skirtybe? Tiek rusiškų keiksmažodžių palikimas, tiek lietuviškų gyvavimas, tiek vakarietiškų (t.y. angliškų, vokiškų) atėjimas. Jie visi turi vieną bendrą temą - lyčių skirtybės kriterijus pajuokiamuoju-įžeidžiamuoju atžvilgiu? Ar turite minčių ir galite padėti man suprasti, kodėl būtent taip vyksta bendravimo erdvėje, kodėl taip buvo, yra ir bus?

Susimąstymų menas tikrai veiksmingas, ypač pastarosiomis dienomis, kai reikia priimti tam tikrų asmeniškai svarbių sprendimų. Neišeina iš galvos tam tikri dalykai, kurie stipriai įsirėžė į pasąmonę. Vienas iš tokių, kad realu būtų laimėti bilietą į Scorpions koncertą - ir kyla klausimai - kaip tėvams turėčiau išaiškinti situaciją, kad jie mane išleistų? Pas ką nakvoti? Koks kelionės planas? Ar music'iečiai neprieštarautų mano dalyvavimui? - ir po galais, ta reali galimybė, kad pirmą kartą pamatysiu ką nors iš "Pasaulio", kad pirmą kartą galėčiau susitikti su music'iečiais ir tam tikros aplinkybės, su kuriomis reikia kovoti, kad pasiekti tikslus. Šįkart nepabijosiu pabūti griežtai nusiteikęs ryžtingas perfekcionistas...

Bet koks pasigėrėjimas klausyti Dream Theater - šio rudenio atradimas. Mielai norėčiau dar aplankyti ir juos, tik vėlgi, reikėtų pasiimti bent vieną žmogų kartu, o neatmetant galimybės, kad ir music'as gali tokį dalyką taip pat suorganizuoti. Bet kol kas reikia laikytis realistiškai ir viską nuosekliai apskaičiuoti, ar gali 15 metų provincijos vaikas sau leisti tokias ekspedicijas, kas svarbiausia, nebūti įpareigotu jokiam kitam, prižiūrimąją paskirtį atliekančiam asmeniui. Taip, jau turiu patirties, ką reiškia vienam būti Sostinėje, bet ta patirtis yra labai smulki, nes man Vilniuje nereikia nueiti tolesniu atstumu kaip du kilometrai nuo autobusų stoties. O jei vis dėlto galėčiau laimėti tą Bilietuką, tai viskas ne tik įgautų ryškesnių spalvų mano ateities patyrimų vaizdiniuose, bet ir vėlgi, turėti tam tikrą atsakomybės už save jausmą bei racionalaus mąstymo šiek tiek pasitelkti, visada nešiotis galvą ant pečių. 

Begemotai kartais šokinėja galvoje, trypia, trypia, trypia - laimėj, ne manoje. Bet psichologinė minties galia yra stipresnė už bet kokią nereikšmingą buityje naudojamą jėgą. Visas žmogaus mechanizmas yra smegenyse ir visus veiksnius, priklausomus tik nuo paties žmogaus valios ir norų (aišku, atmetant priverstinius biologinius procesus ir refleksus, tokius kaip širdies plakimas, drebėjimas iš šalčio ir t.t.) valdo mintis, toji begalinė mintis, nuo kurios kartais priklauso, kaip tu elgiesi. Ir šita galia kartais sukaupia tam tikrą negatyvią jėgą ir įvairūs pamąstymai kartais "vėžį varo", t.y. neretai tai išprovokuoja melancholiją, nuotaikos nebuvimą ir komunikavimo su žmonėmis negatyvumą, o netgi ir depresijos tikimybė išauga. Laimei, šiandien tai vėl ne man. Bet tikrai atsitinka tokių dalykų, dėl kurių kraupiai suki galvą. Na, gerai, sakykim, anoje dienoraščio dalyje nusimečiau jums vieną naštą nuo savo galvos, bet tai nereiškia, kad kitokių jokių naštų nebūna. Dar šimtai visokių dalykų kartais kvaršina galvą, pvz, sužavėjusi knygos pabaiga kartais neišeina iš galvos keletą dienų - kadais taip buvo su Altorių šešėliu (labiau ne su pačia pabaiga, kiek tam tikrai reikšmingais likimo posūkiais, kad yra 2 dalies pabaiga), dabar mane privertė susimąstyti Stiklo karoliukų žaidimo magistro likimas. Meno kūriniai, ypač literatūra ir muzika, turi tikrą ir neišvengiamą, tokią pat kaip paprastos minties, dar netgi stipresnę galią. Dažnai meno įkvėpti judame į priekį, kai kurie, deja, atgal, bet kad jis turi kažkokį (nepaisomai, negatyvų ar, duok Die, pozityvų) poveikį, nenuginčijamas faktas, kaip blynas. Ir mane beviltiškai žudo ir taško Dream Theater. This shit is so powerful and energetic... Progresyvioji muzika valdo (be jokios diskriminacijos kitiems muzikos stiliams).