Ketvirčio amžiaus minčių antagonistika

Lėkimas, skriejimas, dažnai užtinusia akimi, o gal net ir visomis dviem... darbas1, darbas2, darbas3, ..., darbasx, namai. O namų sienos irgi sulaiko ir neleidžia išsisklaidyti visoms mintims apie darbus. Ta atmosfera kartais pradeda dusinti. Bet tavo jauno žmogaus plaučiai dar dideli, sugebi įkvėpti tiek, kiek reikia, kad gyventum toliau. Ir tik tom menkom akimirkom, kai randi laiko reflektuoti apie save, susimąstai, ar tik ne tokiam atvejui buvo sugalvotas „ketvirčio amžiaus krizės“ terminas. Kai nori pasižymėti ir ten, ir ten, ir ten, bet ko iš tikrųjų nori tavo širdis, taip niekada ir nesupratai... o gal kažkiek ir supratai, bet vyksta kova su taip vadinamu „sveiku protu“, kuris tau neleidžia išsižadėti to, kas jau pradėta.

Su kolega E.T. praėjusį savaitgalį aplankėme knygų mugę. Skundžiausi jam, jog mano gyvenime nėra laiko kultūrai. Sukti Spotify yra viena, nu dar kartais nuvyksti į kokį koncertą, bet kada aš paskutinį kartą buvau operoje ar spektaklyje ar kine? Dailės ar fotografijų parodoje? O gal net grįžkime prie pačių bazinių dalykų: kada aš paskutinį kartą skaičiau grožinės literatūros knygą? Nusipirkau 4 knygas mugėje, bet ar kada jas perskaitysiu? Nuo savo darbo1, darbo2, darbo3, ... dažnai tiek pavargsti, jog knygai atsiversti jau nebelieka jėgų. Geriausiu atveju kokiam neįpareigojančiam kompiuteriniam žaidimui sumesti vakare. Kartais norisi viską sumesti šiaurietiškam vitamino D trūkumui, bet tenka susimąstyti, ar tikrai sveiki tie mano moksliniai darbai, kurie išsiurbia didžiąją dalį gyvasties iš manęs.

Tarp tų darbų yra tokie, iš kurių tų gyveni, bet mėgaujies tik labai sąlyginai. Ir yra darbų, kuriais mėgaujies daug daugiau, bet iš jų tu gyventi negali. Man universitetas moka tikrai nemažai, kad gaminčiau mokslinę informaciją. Mokslinis tyrimas visgi yra procesas, kuris reikalauja išskirtinio kiekio atsidavimo, o blogiausia, kai į galvą ateina mintys, kad tai, ką tu darai, aktualu gal tik dešimtims žmonių visame pasaulyje. Aišku, tos dešimtys žmonių ilgainiui gali pagaminti žinias, kurios nulems milijoninius taikymus, bet mokslas yra labai įdomus dalykas, kad tu niekada nematai tiesioginių savo darbo rezultatų. Kita vertus, aš už labai simboliškus pinigus ruošiu vaikus olimpiadoms ir prisidedu prie olimpiadų organizavimo. Ten tu iškart matai žvaigždutes smalsių vaikų akyse, kai jiems papasakoji apie, pavyzdžiui, gražius chemijos mokslo aspektus. Ir tada pačiame tavyje įsijungia kažkokios žvaigždutės, vykdančios savo viduje metaforines branduolines reakcijas, kurių energija užkuria tave toliau varyti. Deja, šaldytuve duonos ir sviesto dėl to atsiranda menkai. O ir nusivarai tiek, kad va po olimpiados, prie kurios pats nemenkai prisidėjai, krenti į lovą, atsikeli iš jos po dviejų dienų ir teturi energijos music'e pabloginti. Dalykai, kurie tave veža, kartu yra ir asmeninė auka. 

Ar kada rasiu sveikesnį balansą tarp to, kas yra pakeliui ilgame karjeros kelyje ir man duona uždirba, ir kas man iki širdies gilumos patinka? Dėl šios antagonistikos manyje, jaučiu, vyksta lėta ir psichologinė, ir fizinė erozija. Kartais atsiduri tikrai pilkame ir slogiame nuotaikų sukūryje, bet galbūt toks ir turi būti suaugusio ir brandaus žmogaus gyvenimas? Dažnai nesupranti, kiek tai yra 21 amžiaus žmogaus neišvengiamybė, o kiek yra paties blogų ar bent jau neidealių gyvenimo sprendimų pasekmės. Ir reiktų atsižvelgti, jog gyvenu tikrai dėkingoje socioekonominėje situacijoje ir gan sveikoje (nors su savais kaprizais) visuomenėje. Viskas galėtų būti gerokai kitaip, o tas geopolitinės situacijos trapumas į sveikatą irgi neišeina ir jo ignoruoti niekaip negali. 

Manyje esti tokių nostalgijos apraiškų tiems laikams, kuomet aktyviai music'e bloginau. Iš esmės tas laikas sutapo su mano paauglyste. Daug kam paauglystė yra tamsus laikas, bet aš jį atsimenu su daug ryškesnėmis spalvomis. Tada buvo daugiau nerūpestingumo ir laiko išsilieti save. Dabar bandau irgi išlieti save. Blog'inimas music'e yra gerų laikų ženklas. Galbūt pavyks dirbtinai prisišaukti gerus laikus į savo širdį, parašius šį vieną blogą? Viltis miršta paskutinė.

Paskutinio laiko audialinė eklektika: