„Godflesh“ ir Ryga – avantiūra su avansu

Kaip aš atsidūriau ir ką veikiau Rygoje? Aš manau, kad aš išprotėjau. Šiemet draskausi per koncertus labiau negu tais laikais, kai music.lt man siūlydavo akreditaciją už oficialią recenziją. Ir to stipriausia išraiška buvo mano sprendimas nusitrenkti iki Rygos praėjusį savaitgalį, kur vyko „Godflesh“ koncertas. Įprastai taip nesielgiu, į užsienį važiuoju tik dėl man labai gerai pažįstamų ir stipriai mylimų grupių, kaip kad yra buvę su „Opeth“ ir „Leprous“. Mano santykis su „Godflesh“ gerokai kitoks – aš iki koncerto žinojau kelias jų dainas visai gerai, buvau girdėjęs jų labai įtakingą debiutinį albumą „Streetcleaner“ (1989 m.), bet to stipriu ryšiu su grupe nepavadinsi. Kas mane motyvavo, tai faktas, kad aš noriu pažinti „Godflesh“, nes jie man atrodo įdomūs, tik niekad nesugebėjau investuoti laiko. Tad pamatytas anonsas, kad jie koncertuos Rygoje ir kad tai bus šeštadienis, mane tiek suintrigavo, kad pasiryžau. 

Tad įsimečiau dviratį į autobuso bagažinę ir vroom vroom šeštadieniauti Rygoje. Rygoje turėjau daug dar neaplankytų objektų, nuvykau į grėmėzdišką stalininės architektūros Latvijos mokslų akademiją, nuo kurios viršaus matosi puiki miesto panorama. Buvau modernioje Nacionalinėje bibliotekoje, kuri pasižymi tiek įspūdingu fasadu, tiek ir vidaus interjeru, tiesa, turistui ten nėr baisiai daug kas veikt, su turistiniu leidimu į skaityklas vis tiek man nurodė neiti. Po to buvau prekybcentriuose, turguj, muzikos įrašų parduotuvėj (pasirodo, Latvija yra brangi šalis muzikos atžvilgiu). Po trumpo vizito art nouveau centre, netikėto poreikio šeštadienio pavakarę susiremontuoti kažkur dviratį ir vakarienės, galiausiai vykau į Hanzas perons, kur buvo „Godflesh“ koncertas. Net iki jo jau buvo smagi, turiningai praleista diena, galvojau, kaip jau bebus koncerte, vykti vertėjo. Prieš koncerto apžvalgą įmetu keletą nuotraukų iš Rygos. Beje, jei mėgstate dviratį, rekomenduoju su juo vykti į Rygą, tas miestas yra visiškai nuostabiai pritaikytas dviračiams, aš dievinu visko pasiekiamumą dviračių takais ir vietas prirakinti dviračiams ant kiekvieno kampo. 

Vaizdai nuo Latvijos mokslų akademijos terasos:

Latvijos nacionalinėje bibliotekoje:

Autentiška indauja art nouveau centre:

„Godflesh“ apžvalgos įžanga. Panašiai kaip „Atomic Rooster“ vadinau antruoju ešelonu progresyvaus roko ir sunkesnio bliuzroko žanruose, taip „Godflesh“, nepaisant jų gan pionierinių idėjų (tokių kaip būgnų mašinos ekstensyvus inkorporavimas), galima vadinti antrojo ešelono grupe ankstyvosiose industrinio metalo stadijose. Kai paklausi tūlo žmogaus apie industrinį metalą, jie tikriausiai žinos „Nine Inch Nails“, galimai žinos „Ministry“, bet žinios apie „Godflesh“ retai išeina iš šio stiliaus entuziastų rato. Visgi debiutinis albumas „Streetcleaner“, išleistas 1989 m., tapo įtakingu darbu, kuris iš retrospektyvių pozicijų įvardijamas kaip vienas svarbiausių industrinio metalo darbų. Aš šį albumą atradau sąlyginai neseniai, po to, kai mano žinios apie puikias dainas „Like Rats“ ir „Christbait Rising“ užspaudė mano smegenis tiek, kad nuėjau klausytis viso albumo. Jis yra absoliučiai nuostabus klausinys, kuris galimai po truputį sugebės man atverti daugiau durų į industrinio metalo sceną, kuri šiai dienai man dar yra ganėtinai svetima. Ir kaip minėjau prieš tai, ši dar visai šviežia pažintis buvo pratęsta Rygoje. 

Koncerto vieta. Dėl tam tikrų nesklandumų atvykau vėluodamas kelias minutes. Pirmą kartą lankiausi Hanzas perons. Akivaizdžiai neseniai įrengta lokacija, kurios vaizdą galima nuspėti iš pavadinimo – po moderniu išoriniu fasadu slepiasi toks nemenkas mūrinis angaras su medinėm perdangom (viduramžiškos architektūros replika), kurio viduje įranga koncertinė / renginių salė. Išorinėje dalyje – erdvi fojė su moderniai įrengtais barais ir rūbine bei tualetais nusileidus truputį po žeme. Labai žavinga erdvė ir iškart išsiduosiu, kad tam mūre akustika buvo tikrai gera.

Čia įdedu nuotrauką iš internetų (copyright R. Hofmanis, puslapis archdaily.com):

Apšildymas. Greit pasigrožėjęs visa erdve nuėjau klausytis apšildymo. Tai grupė „Tesa“, kurią aš pagavau jau antrą kartą šiemet. Pirmą kartą ją mačiau pavasarį Vilniuje, Sode2123, kur jie apšildę mano dievukus „Oranssi Pazuzu“. „Tesa“ yra braliukai iš eksperimentinės muzikos pogrindžio, jie praktikuoja triukšmingą eksperimentinį metalą su postmetalo tendencijomis. Sodas2123 salė yra tikrai maža, tas koncertas jautėsi intymesnis, neformalesnis, bet jau tada grupė paliko gerą įspūdį, iškart juos pradėjau naršyti Spotify. Hanzos perone publikos buvo daugiau, erdvė didesnė, o dar turėjome ekraną su vizualais, todėl tai daug labiau jautėsi kaip profesionalus koncertinis pasirodymas. Ir turiu pasakyti, šis „Tesos“ išstojimas man patiko dar gerokai labiau. Šiame koncerte kažkaip mano ausys pagavau gerokai daugiau post muzikos energijos (Sode2123 jie daugiau skambėjo kaip abstraktesnių metalo formų eksperimentas). Aš manau, kad tai susiję su tuo, jog jie per tuos šešis mėnesius į rinką paleido naują albumą „Interval“, kurio turinį daugiausia pasirodymo metu ir atliko. Tikrai galėjai girdėti, kaip grupė įkrenta į kažkokį atipišką ritmą ir savo dinamiką kuria vis stiprėjančiais, šaižėjančiais, ar po to silpnėjančiais gitarinio garso potėpiais. Kas juos mano ausims išskiria iš daugybės postmetalo grupių, tai jų ritmai nėra tiesiog monotoniški – jie labai akcentuoti, būgnai ir bosas neišnyksta muzikos transe, o tampa ryškia jo dalimi. Nespalvoti ekspresionistiniai (kažkokiu laipsniu film noir primenantys) projekcijų siužetai įpūtė dar daugiau atmosferos į visą pasirodymą. Nuoširdžiai, „Tesa“ tik apšildė „Godflesh“, bet jautėsi lyg pagrindinės vakaro žvaižgdės. Rašau jiems labai aukštą balą. 

Pagrindinės vakaro žvaigždės. Po maždaug akademinės „Tesos“ valandos ir dar riebaus pusvalandžio pertraukėlės, šiek tiek po 21:20 į sceną žengė „Godflesh“ duetas. Taip, ši grupė didžiąją savo egzistavimo dalį buvo tiesiog Justin'o Broadrick'o ir B.C. Green'o duetas ir jų koncertiniai atlikimai tikrai daug remiasi į loop'inimą, sample'inimą ir kitų muzikos programavimo galimybių utilizavimą. Vieninteliai proper instrumentai jų rankose yra gitara ir bosas, bet net ir jų garsas yra gan reikšmingai apžaistas įvairiais efektais. Viso koncerto metu beliko žavėtis, kaip jie keturiomis rankomis ir šiokia tokia kojų pagalba išgauna visą tą paletę turtingų garsų, įskaitant iš anksto įrašytas mušamųjų partijas ir visą pluoštą elektronikos inspiruotų skambesių. Nuo pat pirmojo akordo supratau, kad jie gyvai skambės daug efektyviau negu studijoje ir taip iš esmės ir buvo.

Grupė savo pasirodymą pradėjo netikėtai melancholiškai: koverindama dueto „Suicide“ ambientinio avangardinio synthpop'o numerį „Che“. Įdomus šarmas, kurį po to sutraiškė masinis „Land Lord“ (iš paskutiniojo, prieš dvejus metus išleisto „Godflesh“ albumo „Purge“) garsas. Ir po šio momento į atmosferinę teritoriją iš esmės niekada negrįžom. Tiesa, koncerto viduryje buvo kelios kompozicijos su ilgu, vėlgi postmetalį primenančiu build-up'u, bet „Land Lord“ tapo gan tipine vidutine koncerto daina, sutverta traiškyti klausytoją veržlia energija ir ritmiškumu. Nuo šio momento mano galva pradėjo automatiškai kratytis ir panirau į savotišką transą. Gal prisidėjo tai, kad prieš kelionę į Rygą buvau nemiegojęs, bet gal ir „Godflesh“ puikios pastangos sukurti tokią taškančią atmosferą lėmė mano pojūtį, lyg truputį levituočiau viso koncerto metu. Patikėkit, kai sakau, kad grupė skamba daug geriau gyvai negu studijoje, i mean it. Berašydamas šią apžvalgą perklausinėju studijinius įrašus ir jie, nors ir skamba gerai, tikrai manęs neįsuka taip, kaip įsuko jie gyvai. Ir tai turbūt yra didžiausias pagyrimas, kokį galėčiau pasakyti bet kokiai grupei apie jų koncertinį pasirodymą. Net jei nieko baisiai ypatingo nevyko: tiesiog du disciplinuoti muzikantai dirbo su savo instrumentais, ekrane bėgant šiek tiek siaubo trilerį primenantiems nespalvotiems vaizdiniams siužetams, kuriuose labai dažnai matėme krucifikcijos ir kitus religinius (dažniausiai antireliginius) motyvus. Grupės pavadinimas išduoda, kad religinis skepticizmas yra juos įkvėpianti tematika.

Viena man labiausiai patikusių kompozicijų buvo ketvirtu numeriu skambėjusi „I Me Mine“ – joje labai gerai jausti simbiozė tarp veržlios metalo ir elektronikos muzikos, o tie vokalo pliūpsniai posmo sekcijose skamba baisiai efektingai. Po šios kompozicijos, kaip ir minėjau, stojo vidurinė koncerto dalis, kuri man asmeniškai patiko kiek mažiau. „Ringer“, „Towers of Emptiness“ ir „Post Self“ man pasirodė mažiau ekspresyvūs, kiek labiau drony numeriai, su didele investicija į ilgus build-up'us, iš kurių tokios patyriminės grąžos gavau mažiau. Norėjau daugiau daužyti galvą, taip, kaip dainoje „I Me Mine“. Daugelis kompozicijų turėjo gan ilgas noisy užsklandas (aš spėju, kad tai susiję su tuo, jog kiekvienoje kompozicijoje muzikantams reikėjo visą preprogramuotos muzikos setup'ą paruošti iš naujo), bet šiose trijose kompozicijose laiko pojūtis grįžo į mano realybę ir aš truputį norėjau daugiau tempo. Čia turbūt vienintelis dalykas, kurį norėjosi patobulinti koncerto metu. Bet aš net neabejoju, jog publikoje buvo klausytojų, kuriems tos lėtesnės ir ilgesnės kompozicijos kaip tik tiko ir patiko.

Mano akyse viskas grįžo į vėžes kai „Godflesh“ pradėjo groti „Tiny Tears“ iš legendinio „Streetcleaner“. Viena ryškiausių vakaro kompozicijų, grąžinusi energiją į pradinį lygmenį, o gal net perspjovusį pirmąsias kompozicijas. Tas greitas ritminis motyvas su sunkiu rifu ir gaudinčiais vokalais... gyvai skambėjo nerealiai. Ir iškart po to stojo titulinė „Streetcleaner“ kompozicija, kuri gazo neatleido. „Avalanche Master Song“ įvėdė truputį Melviniško lėtesnio sunkumo, bet buvo taip sunku, kad daužė neprasčiau negu tos greitesnės kompozicijos. Ir aišku, kaip gi be „Like Rats“, kuri uždėjo paskutinį galingą štrichą prieš bisą. 

Ir lyg to būtų maža, grupė parengė tokį bisą, per kurį galvą atkračiau turbūt daugiau negu per visą keturių dienų „Mystic“ festivalį. „Predominance“ ir „Crush My Soul“ skambėjo INTENSYVIAI. Kai jau galvojau, kad geriau nebus, per bisą grupė pranoko save ir uždėjo puikų finalinį potėpį ant visos patirties. Būtent, patirties, nes žodis „koncertas“ tam atrodo per mažas. Mačiau, kad aplink mane taip pat nemažai žmonių buvo bent kažkuriuo koncerto momentu panirę į kažkokį transą ar galvakračio ritualą. Ir labai patiko, kad grupė atėjo, sugrojo ir išėjo. Be jokių tauškalų apie orą. Tik su žodžiais „thank you“ pabaigoje. Tai sukūrė vientiso performanso įspūdį, kuris labai prisidėjo prie visuminės patirties. 

Išėjus iš šio 90 minučių transo reikėjo šiek tiek prisėsti lauke ir pakvėpuoti, pareflektuoti, kas čia įvyko, kol galiausiai sėdau ant dviračio ir nurūkau link senamiesčio dar pasibaladoti po naktinę Rygą, iki kol atvažiuos mano autobusas link Vilniaus. Avantiūra visiškai atsipirko. Grupė, apie kurią išankstinės žinios buvo mažos, surengė vieną įsimintiniausių metų koncertų, net turint omeny nesveiką pasirodymų, kuriuos šiemet mačiau, skaičių. Oficialiai tapau grupės fanu ir manau, kad mano kitas žingsnis bus gilesni visos grupės diskografijos (o ne tik žymiausio albumo) tyrinėjimai.