Kiekvienam savo pragaras.

Mane geria purvinuose baruose, kaip pigų kartų vyną, kai neturi kur skubėti .Mane surenka sąvartyne ir išdalina badaujantiems vaikams trečiose pasaulio šalyse.Mane braukia geltonu storu markeriu knygose vėl ir vėl, o po to įtikinėja bibliotekininkes, kad taip ir buvo – garbės žodis.Mane dainuoja, jeigu pataikau į ritmą.Mane neatlygintinai atiduoda, o vėliau pardavinėja aukcionuose už milijonus.Man prisiekinėja. Manim prisiekinėja, o po to mane keikia.Man kažką skiria, manim kažką dažo.Tiesą sakant, suknistas darbas.Mane išgraviruoja akmeny, mane tuokia ir laidoja skurdžiame kape.Po to ištraukia iš po žemių ir aiškina, kad mano vieta danguje.Būna, kad ištraukia šiaip sau – atseit, noriu sulieknėti arba išeiti į žmones.Keičia mane, pasitenkinę manim.Mane sumažina, kad galėtų kabinti ant kaklo arba dėti į kišenę – kad būčiau po ranka.Mane kaltina egzekucijom ir kartais net karais.Man nusispjaut – aš ne euras, kad patikčiau visiems.Mane gerbia. Mane puošia. Su manimi atvirauja.Mane cituoja ir diktuoja, nesugebėdami sugalvoti savo naują.Kažkas mane šaukia [sugalvokite patys].Manęs nėra ir nėra ilgalaikių projektų.