Kilkim žaibu: antra diena

Pailsėjęs po intensyvios pirmosios „Kilkim žaibu“ dienos vėl judėjau į trasą antrai dienai. Ši diena žadėjo man daug nežinomų grupių. Girdėti vardai tik Thy Catafalque ir Obtest. Tai taikiaus festivalyje atsidurt šiems dviems pasirodymams, bet pasilikau ir keliems kitiems vardams patyrinėti. Įspūdžiai topo formatu:

1. Thy Catafalque. Absoliučiai nenuostabu, kad mano dienos favoritai buvo tie, dėl kurių ir pirkau festivalio bilietą. Tamás Kátai ir chebra pasiūlė 50 minučių nuostabios muzikos, tiesa, buvo labai keista, nes neidentifikavau nei vienos kompozicijos (tiesa, atpažinau porą dainų iš Alfold, bet niekada nebūčiau prisiminęs jų pavadinimų be setlist.fm pagalbos). Tai tik rodo, kad dar prastai pažįstu šio projekto repertuarą. Bet man pasirodė, kad set'ui atrinktos labiau masėms priimtinos ir daugiau su folkine festivalio natūra besisiejančios dainos, tad pristygau mano mėgstamų eksperimentališkesnių deep cut'ų. Nepaisant to, Tamás Kátai atsivežė keturis nuostabius vokalistus (pagrindinį vyruką, pritariantįjį vyruką ir dvi damas), dainose alternuodavo vokalinė sudėtis: tai tik pagrindinis vokalas, tai du vyriški vokalai, tai dvi damos, o kartais visi keturi kartu užtraukdavo folklorišką vengrišką ketvertą. Kai kurioms labiau kalbamojo pobūdžio frazėms prie mikrofono įsijungavo ir Tamás, nors jis labiau fokusavo į savo puikų grojimą bosine gitara. Reiktų pabrėžti, jog Tamás boso tonas buvo vienas iš dviejų puikių boso tonų per visą festivalį, jo partijų klausytis buvo labai smagu. Būgnai ir gitara savo darbą atliko taip pat stipriai, paskutinės porą dainų turėjo labai siautėjančias ekstremalias būgnų partijas, reikia turėt neblogą kvapą tokioms atlikti. Vizualiai Thy Catafalque nepateikė kažko išraiškingo (tuo labiau, kad koncertavo scenoje, kuri neturėjo didelio ekrano). Visgi jų unikalumas buvo tas vokalinis ketvertas, jokia kita mano matyta grupė tokio kozirio neturėjo. Klausiau visą set'ą su pasimėgavimu. 

Čia ponas Tamás, berods atlikdamas tą pačią Nema Vermek. Į kadrą pateko ir du vokalistai bei gitaristas.

2. Tsjuder. Pikta grupė, daužanti konvencinį norvegišką juodmetalį. Keista tai sakyti, žinant, kad Mayhem buvo festivalyje, bet man Tsjuder pasirodė klasiškiausią juodmetalį grojanti grupė visame festivalyje. Visų pirma, tai yra gitaros-boso-būgno trio, tad jokių trijų gitarų harmonijų, kokias demonstravo Schammasch pirmąją dieną. Būgnai daužėsi greitai ir galingai, gitaros ir boso tandemas veikė užtikrintai. Tiek gitaristas, tiek bosistas atliko vokalo partijas, tai įnešė šiek tiek įvairovės. Grupė turėjo įsimintiną įvaizdį su veido makiažu ir gan piktomis veido išraiškomis. Vis dėlto, nemanau, kad šios grupės daug klausysiu po festivalio, tai yra viena iš tų grupių, kuri veikia gyvai, bet studijinės medžiagos klausytis per ausines gali būti gan varginanti užduotis (panašiai kaip su Mayhem). Set'ą uždaranti Kaos buvo kietas gabaliukas, bet man Mouth of Madness groove'as įstrigo labiausiai:

3. Eihwar. Po masės ekstremalaus metalo su agresyviais būgnais, ausims norėjosi kažko lengvesnio, atmosferiškesnio. Laimei, naktį uždarė grupė Eihwar: prancūzų duetas, atliekantis labiau elektroninę muziką, bet smarkiai įkvėpimo (ypač įvaizdžio klausimu) semiasi iš vikingų kultūros ir mitologijos. Šį jauną duetą sudaro vokalistė Asrunn (apsirėdžiusi kažkokia vilko galva ir kailiais) ir instrumentalistas Mark (viduramžių juodasis riteris), kuris daugiausia dirba prie pultų ir visokiausios elektroninės įrangos, tačiau kartais užtraukiantis ir balsu, o porai dainų išsitraukė ir akustinę gitarą. Kaip ir minėjau, pasirodymas suveikė kaip geras ausų praskalavimas nuo metalo karštinės, tačiau po pirmų keturių kompozicijų, kurios tarpusavyje pasirodė kaip panašus etnoelektroniniai vaizdiniai su Asrunn, imituojančią to paties vieno būgnelio mušimą visą laiką, pasidarė kiek nuobodoka. Jie labai laiku penktai dainai išsitraukė akustinę gitarą ir Asrunn prisėdo atlikti ramesnę ir intymesnę akustinę dainą. Antroj pasirodymo dalyje vėl stojo elektronika, bet ji turėjo kiek stipresnių ritminių prieskonių, man pradėjo patikti labiau, o bisui buvo dar viena trumpa akustinė daina (vėlgi, labai gera) ir viena elektroninė daina. Tiesa, kadangi grupė buvo pristatoma kaip neo-muzikinis vikingų transas, tikėjausi transinės elektronikos, bet ji nebuvo jau tokia transinė ir greita, kaip ir minėjau: atmosferiškesnės natūros.  

4. Baest. Danai, mano ausimis, atlikinėjo gan konvencinį, energingą mirtmetalį. Kompoziciškai jų dainos skambėjo panašiai, man kiek pritrūko įvairesnių garsų kaip kabliuko, bet energija buvo išspinduliuota tikrai sėkmingai, iki tiek, kad publika surengė bene originaliausią bent jau man matytą moshpit'ą. Tokį, kad net grupės lyderis ragino tęsti tai, ką mato, ir dainuodamas išsitraukdavo savo išmanųjį pafotografuoti, kas vyksta žemiau. Ten žmonės ne tik ratuku lakstė ir daužėsi, bet ir sirtakį šoko, salto ir kitus akrobatinius triukus darė, į kažkokį sėdintį traukinuką vienas kitam už nugaros susėdo ir lankstėsi pirmyn atgal (ką dėl vizualinio panašumo vokalistas praminė „valties irklavimu“). Žodžiu, labai pozityvi pasirodymo energija mane priverčia šį pasirodymą vertinti gerai, bet šios grupės neketinu klausyti daugiau ateityje.

5. Finntroll. Vakaro headliner'iai, bet man asmeniškai visiškai negirdėta grupė. Jie ir atrodo taip, kaip pasivadinę: suomių kolektyvas su prikliuojotom smailiom trolių ausim. Ar aš pagavau tą šarmą, kuris pritraukia žmonių mases? Nuoširdžiai, nelabai. Pirmoji pusė net neskambėjo kaip folkmetalas, tik vėliau aranžuotėse atsirado tradicinių melodijų elementų, kurie mane priverstų pagalvoti, kad tai yra gan kokybiška suomiškos folkkultūros metalinė interpretacija. Be to, mane jau vargino, kad tai buvo penkta vakaro grupė, kuris naudoja labai agresyvią, arti deathmetalinės būgnavimo techniką, tai jau nuo antros pasirodymo pusės nuėjau kiek atokiau pasėdėti, pailsinti kojas ir ausis prieš Eihwar.

6. Obtest. Šių mūsiškių aš gyvai nebuvau girdėjęs, norėjau pamatyti. Jų stilius man kiek per agresyviai „skanduočių metalas“, žinot, toks, kur turi maršiškų motyvų, yra skirtas nacionalistiniams jausmams sukelti ir pan. Kaip vat Sabaton, jei tokius žinote. Nors tiesą sakant, jų kompozicijose aš atradau daugiau įvairovės negu Sabaton atveju, aš iš tikrųjų galėjau klausytis ir tie nuolatiniai trigger'iai, jog šitą skanduotę jau esu girdėjęs, buvo pakeičiami įdomesniais instrumentiniais ar melodiniais motyvais, kurie pakeisdavo mano nuomonę. Visgi Obtest savo gitaras įgarsino gerokai per aštriai, distortion'o lygis man nepatiko, buvo per garsu ir šaižu, net stovint tolėliau nuo scenos. Šią problemą turėjo ne viena grupė, koncertavusi Perkūno scenoje: ir Baest, ir Finntroll, kitą vakarą pastebėjau šią problemą ir High Parasite pasirodyme, bet Obtest atveju ji buvo tikrai jau nebetoleruojamame lygyje. Tad vėlgi, nusprendžiau palikti pasirodymą dar gerokai prieš pabaigą.

Taip pat mačiau danų melodiškų doom'erių Saturnus pabaigą. Kiek klausiau jų muzikos festivalio dieną prieš vykdamas į jį, nusprendžiau labai neskubėti į Saturnus, man studijinės jų dainos pasirodė kiek lengvokos, kiek gal per saldžiai melodingos. Bet nuvykus ir išgirdus kelias paskutines dainas, buvau nustebintas, kad gyvai tas melodingas ilgesingas metalas skamba visai gerai. Man Saturnus patiko, bet spėjau išgirsti tik kelias dainas, todėl susilaikysiu nuo reitingavimo. Ši daina buvo nuostabus pasirinkimas uždarymui, nepriklausomai nuo to, kas vyko viduryje ir ką praleidau:

Apibendrinus, kaip ir tikėjaus pagal line-up'ą, taip ir įvyko: antra diena, nepaisant to, kad buvo gera daina, visgi buvo silpniausia iš visų trijų. Užtat nebebuvo taip šlapia kaip pirmą dieną, tai bent jau nuo dumpluotų batų ir ratų buvo galima pailsėti.

	0			Tsjuder
	39			Finntroll
	126			Obtest
	32			Saturnus