Kilkim žaibu: pirma diena

Vos spėjau atsikvėpti po Mystic festivalio Gdanske, nusprendžiau įšokti į dar vieną trijų dienų traukinį... šįkart gan patogioj vietoj Ukmergės rajone, kas yra netoli tiek nuo mano tėviškės Kėdainių, tiek nuo mano reziduojamo Vilniaus. Tas traukinys yra vardu „Kilkim žaibu“ – festivalis, kuris prisikvietė labai solidų metalo žvaigždžių masyvą, kam gal įtakos darė ir „Velnio akmens“ liūdna smertis. Man setlist'e užteko pamatyti dvi grupes: Thy Catafalque ir Tribulation, ir to užteko, kad nusipirkčiau bilietą. Šiandien festivalis startavo, buvo tiesiog nuostabi diena. Skubu surašyti savo pastebėjimus tuo pačiu topo formatu, kaip rašiau ir apie Mystic.

1. Mayhem. Mano reakcija į šitą pasirodymą buvo „Eina š*kt“. Nors gal pirmąsias 20 minučių buvau truputį skeptiškas, bet maždaug sulig dainos „Chimera“ stojimu į setlist'ą pragaras užsikūrė – bent jau manyje, gal kiti jau spirgėjo tuo momentu visas 20 minučių. O ties „Crystalized Pain of Deconstruction“ jau degiau pilna liepsna. Išties, Mayhem gyvai išvystė be galo didelę chaotišką energiją, kuri taškė į visas puses. Dingo visas pradžioje turėtas skepticizmas dėl Attilos Csihar vokalo – jam atsiskleisti, matyt, tereikėjo tam tikrų dainų. Pasirodymo gale aš jau buvau Attilos liaupsintojas, nebe skeptikas. O instrumentai labai sėkmingai kūrė tą veržlaus juodmetalio verpetą. Mayhem juodmetalis chaotiškas ir agresyvus, jis man asmeniškai turi asociacijų su mirtmetaliu, bet šis skambesys unikalus, Mayhem sunku su kažkuo supainioti, ir tas išskirtinumas juos puošia. Tas skambesys jiems ir leidžia įkurti tokį „pragarą“, kokio dar nemačiau nei vienam metalo koncerte. Viso koncerto metu buvo rodomos vizualizacijos, kurios buvo ne mažiau chaotiškos, su uždėtais vaizdinio triukšmo efektais, lyg trūkinėjanti analoginė transliacija. Vienos vizualizacijos rodė tiesiog su lyrika besisiejančias pasaulines negandas, karus, badus ir pan. Kitos vizualizacijos pasakojo ne mažiau chaotišką grupės istoriją, įtraukiant Dead ir Euronymous mirtis ir pleškančias bažnyčias. Taip pat buvo rodomos iškarpos iš straipsnių ir interviu apie Mayhem reputaciją ir unikalumą – tai man galbūt buvo vienintelis dalykas, kuris ne visai patiko. Nors grupė tikrai įtakinga ir išskirtinė, patiems save vežti ant pripažinimo vežimo yra mažu mažiausiai nekuklu. Nors vėlgi, čia Mayhem, jiems kontroversija nėra svetimas dalykas.

2. Skyforger. Latviukai skambėjo puikiai, jų įgarsinimas buvo geriausias iš visų dienos grupių, sakyčiau. Jie grojo savo naujausią albumą Teikas. Aš tikrai norėsiu patyrinėti tą darbą, nes man Skyforger pasirodė labai stilistiškai nevienalytė, įvairi grupė, ir tas mane jų pasirodyme labiausiai žavėjo. Vienos dainos skamba kaip klasiškas heavy metal, bet tada įsijungia thrash'o skirtingos pavaros, kai kurios dainos išvis turi groove metal elementų (kaip kad Zilaiskalns), o jei labai nori, galima išgirsti ir juodmetalio pėdsakų. Visa tai praskiesta baltišku folkloru ir turim tikrai įdomią sintezę. Patiko ir grupės kolegos iš Belgijos pragrojimai su dūdelėmis ir dūdmaišiu, suteikė muzikai daug spalvos. Žodžiu, Skyforger man parodė, kad folkmetalas gali būti labai įvairialypis ir įdomus. Aišku, aš tą nujaučiau ir anksčiau, bet esu visiškai žalias šioje metalo muzikos sferoje, todėl paties ausimis įsitikinti vertėjo.

3. Schammasch. Čia mano dienos atradimas. Aš šio vardo iki šiandien išvis nebuvau girdėjęs. Tai yra labai charakteringa juodmetalio grupė, kuri turi TRIS elektrines gitaras. Tai išduoda, jog jų muzikoje yra nemažai techninių elementų, bet jie niekada netampa kažkuo artimu progresyviajam metalui. Gal kaip tik, tiesiog bandoma stipriau harmonizuoti juodmetalį tomis trimis gitaromis, o ritmo sekcija, sakyčiau, kiek nusižengianti juodmetalio taisyklėmis. Būgnininką aš norėjau prie širdies dėt, ne tik dėl to, kaip jo snare'as gerai skamba, bet ir dėl to, kad jis serviravo labai groovy ritmines idėjas. Juodmetalis yra toks žanras, kurio kokybę labiausiai verta vertinti pagal ritminę sekciją, kadangi melodija nėra esminis elementas, bet Schammasch žaidžia dviem frontais: ir ta groovy ritmine sekcija, ir trimis gitaromis. Visgi tris gitaras pateisinti grupėje yra sudėtingas uždavinys ir man tas kliuvo – tik poroje kompozicijų tris gitaros skambėjo sinergiškai, kiekviena nuo savęs pridedanti kažko svarbaus į skambesį. Daugeliu atvejų būtų užtekę ir dviejų gitarų. Dar kliuvo perteklinis double-kick'as vienoje kompozicijoje, kur net man, įgudusiam metalo klausytojui, kiek gręžė ausis, bet iš kitos pusės, tai tebuvo dar vienas ritminės sekcijos ekspresijos požymis. 

Schammasch taip pat atliko man labiausiai patikusią dainą per visą dieną: A Paradigm of Beauty. Dabar ją nuolatos suku rašydamas šį rašinėlį, labai vežantis ir melodiškas gabalas.

4. Thundertale. Visuomet kiek ignoravau šiuos mūsiškius, nes man jie nuolatos atrodė per daug melodingame metalo spektro gale, kur jų melodijos mano ausiai balansuodavo ant kičo ribos. Bet šis jų koncertas man parodė, kad jų skambesys visgi nėra nuvalkiotas arba gal mano ausies tolerancija padidėjo per daugybę metų. O pavyzdžiui, daina Tinkle man išvis nunešė stogą, nebuvau jos niekada girdėjęs. Ji truputį turi 80-ųjų Ozzio poskonio (Toks Bark At The Moon vibe'as), o gal ir kokių senesnių lietuviško metalo grandų kaip SBS spalvos. Laurynas Baškys turi skambų, išraiškingą balsą.

5. Incantation. Norėjau šią grupę išgirsti, yra tekę klausytis kelių jų dainų. Grupė turi tikrai smagų, gilų death metalo garsą su groove'o, gal net žiupsneliu doom'o prieskonių. Nepaisant to, klausytis šio pasirodymo visą valandą prailgo – greitas skambesys visuomet prailgsta, nes tiesiog gauni daugiau turinio per laiko vienetą, bet ir tai visos dainos ausis skalbė gan vienodu stiliumi. Matyt pasigedau kiek įvairovės kompozicijoje ir kiek šarmo vizualiai – nebuvo nei vizualų kaip Mayhem atveju, nei juodų vienuoliškų kostiumų ir truputėlio teatralizmo kaip Schammasch atveju, nei pagoniškos auros kaip Skyforger. Todėl bendrai pasirodymas nebuvo ypač įsimintinas, nors vis tiek vertinu teigiamai.

6. Ponte del Diavolo. Nežinau, ar verta įtraukti paskutinius du atlikėjus į mano topą. Ponte del Diavolo girdėjau kokias 4 dainas, po to jau pasukau laukan... beeidamas link automobilio gal dar 5-ą dainą nugirdau. Ponte del Diavolo festivalio lankstinuke apibūdinamas kaip „raganiškas tamsaus metalo ritualas“, bet raganavimo aš ten nelabai mačiau. Mergina vokalistė mane net stebino savo keistu manieringumu, kai per instrumentinius segmentus tiesiog stovėjo pasirėmus į savo kryžiaus formos mikrofono stovą ir įsmeigus akis žiūrėjo į publiką (kurį po Mayhem jau irgi buvo pardavus sielą) arba išvis klūpėjo ant žemės... tai toks nestandartas, sudaro tokį įspūdį, jog ji pati jau pavargus, prigult nori, bet atidirbt tai reikia. Toks buvimas ant scenos iš pareigos, o ne iš entuziazmo. Ar buvo tamsus metalas? Buvo, bet aš tai labiau pavadinčiau juodmetaliniu chaltūrinimu, nes jų kompozicijose buvo neįtikėtinai daug melodingumo. Kas mane teigiamai nustebino, tai kad mergina sugeba alternuoti tarp growl'ų ir švaraus vokalo bene kas antrame žodyje (mano ausiai įprastas alternavimo tempas yra Akerfeldto tempas, kur vienas posmas vienaip, o kitas kitaip). Ne mano skonio nei jos growl'ai, nei švarus vokalas, bet jų alternacija pasirodė savotiškai žavinga.

7. Aortes. Vėlavau į Aortes pasirodymą, kiek per vėlai į festivalį atvykau. Aortes aš puikiai žinau dar nuo tų laikų, kai jie vadinosi Autism. Dar atsimenu, kad recenzavau jų jau gan seną albumą Film Noir, kuris man visai patiko. Tačiau buvau biški atšokęs nuo jų traukinio ir norėjau išgirsti, ką jie šiais laikais daro. Deja, pavyko nugirsti gal tik vieną kitą dainą artėjant link scenos ir porą paskutinių dainų jau būnant prie scenos. Labiausiai mane atmušęs dalykas buvo grupės vokalistas, jo manieringumas labai jau nuvalkiotas, o ir vokalinės galimybės, pasakyčiau, kvestionuotinos. Instrumentinė sekcija užtat veikia solidžiai, už tai ir pagirsiu. Paskutinę vietą skiriu ne todėl, kad nepatiko, bet todėl, kad tiesiog per mažai dėmesio skyriau jiems. 

Tai vat tiek nuostabios pirmos dienos įspūdžiai. Kalbant apie festivalį bendrai, man pasirodė gan kuklus žmonių kiekis, nors iš kolegų girdėjau, kad žmonių čia skaitosi kaip tik daug. Gal aš po Gdansko dar nepersiorientuoju į lokalesnių ir mažesnių festivalių skalę. Erdvė visai gera, Pikuolio scena yra tarp pastatų, mažiau jaučiasi tas šlykštus arktinis nūdienos vėjas. Perkūno scena yra atviresnėje, bet gražioje vietovėje. Kalbant apie paslaugas: maisto yra, atributų yra, tik pasigedau interneto – Užulėnio kraštas visiškai skylėj arba mano operatorius nusprendė tylųjį protestą man paskelbti.

Antrąją dieną laukiu Thy Catafalque labiausiai, bet po jų koncertuos mūsiškiai Obtest. Galbūt kokių nors dar kitų grupių paklausysiu, nes likusių jų pavadinimai man negirdėti. 

	42			Mayhem
	35			Skyforger
	179			Thundertale
	0			Incantation
	0			Aortes
	13			Autism