Labiau aš antižmogus...

Aš ateinu čia, ateinu ten, matau viską, matau nieko, įžvelgių tiesą, prasmę, esmę... niekada. Viskas yra tiek nelogiška, kad net nežmogiška. Girdėjau, esu humaniškas, bet racionalumo stoka girtis/skųstis negaliu. Kas, humaniškas? Kas taip pasakė? Man patinka, kai dega kaimyno namas, todėl aš galiu įtilpti į lietuviškos nacijos apibrėžimą, bet ar buvote sutikę stereotipinių lietuvių, kurie būtų humaniški? Visi yra nedorai dideli egoizmo dariniai su didesne dalimi racionalumo. Ir tu niekada neįžvelgsi misticizmo... visų kitų gyvenime. Gal per kategoriškai apsiriboju, nes nežinau, kad dedasi kitų individų viduje, bet mano kelias pro rūką... mistinis, įdomus, nuobodus, prieštaringas, nesuprantamas...

Kažkas sakė, kad po vasariško rudens eis iškart šlapdribos. Pradėsiu kastis tunelius į reikalingiausias vietas, nes nenoriu išeit į tas šaltas, drėgnas, pliurzaerdves... Geriau numesiu kam nors nebeveikiantį televizorių ant galvos ir juoksiuos, kad šis negyvas ant būzos pilkšvos nukrito. Eisiu į laidotuves... televizoriaus. Cha, vėl aš stereotipinis lietuvis.

Pala, kas sakė stereotipinis? Kažkada aš netikėjau stereotipais, bet šiandien aš tikiu, kas darosi... Stereotipas yra šlamštas, tik kažkas sakė, kad kartais jis būna teisingas. Ypač apie neapkenčiantį lietuvį. Vis tiek lietuvis geriausias.