Likimas. Šaltis. Aš.

 Kartais tam, kad peršoktum pritrūksta tiek nedaug...centimetro, kad galėtum išsigelbėti. Bet jei jo pritrūksta...viskas baigta. Krenti į prarają. Kaip, kad gėlė kuriai pritrūko vietos, į šiukšlyną. Visuomet yra likimas. Jis negali būti kitoks. Tiesiog jis yra. Net jei jis yra ta pati praraja. Jis yra...kaip ir mes. Egzistuoja, bet ne gyvena. Jis nulemia kiek mes gyvensime. Ir nesvarbu jog kažkas bando jį pakeisti. Jis apeis iš kitos pusės ir pasielgs kaip tik nori. Pasielgs su mumis kaip vėjas su medžiais. Nulenks ligi žemės. Nulauš. Ar praeis nepalietęs, leisdamas gyventi be skausmo. Bet anksčiau ar vėliau jis sugrįš pas mus. Ir galbūt viskas bus kitaip...kitaip nei mes tikėjomės. Ir galbūt skausmo, vienatvės ir liūdesio bus daugiau nei galvojom. Turėsim nusileisti...bet nepasiduoti. Keltis ir žvelgti vienas kitam į akis. Kad suprastume...ko norime. Ko nori mūsų širdys. Ir kaip tuos norus išpildyti. Veiksmų planas nėra svarbiausias. Svarbiausia širdis ir muzika. Tada visos svajonės išsipildys, o likimas atneš daugybę džiaugsmo...ir laimės. Tiek, kad patys nepakeltume ir galėtume pasidalinti su kitais.

 Būkite laimingi. Gyvenimas per trumpas būti nelaimingiems.

 Labai geras filmas per kurį žiūrėdama tris kartus apsiverkiau (nedažnai taip atsitinka, ir tikrai filmas neįtakojo manęs tam, ką parašiau pradžioje ) :

 https://ziurim.lt/filmas/11696-as-duosiu-savo-pirmaja-meile-tau-i-give-my-first-love-to-you

P.S. Avatarai neužpuolė naktį (), bet užpuolė ponas Šaltis, kurio aš nemėgstu labiausiai...nes jis mane aplanko dažniau nei draugai ir būna labai LABAI šalta...ech, tiek to. Pasiūlykit dar muzikos, paklausysiu ir eisiu dar kokį filmą pažiūrėt...nes jaučiu kaip liūdesys smelkiasi...o liūdesį gydo tik liūdesys (liūdni dalykai dar...).