
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Nesimiega. Net geltona kambario sienų spalva nė trupinėlio neskaidrina nuotaiktuos. Atsidarau langą. Gaiviai šaltas lauko oras užgula veidą.. kaklą, rankas...kojas. Bet nešalta. Net nesiruošiu jo uždaryti. Kažko trūksta. Visur mirtina tyla. Net žiogo žolyne ar šuns tolumoje negirdžiu. Pasijuntu kaip singuliarusis taškas. Niekur- jokioje erdvėje, jokiu laiku ir, tikrai, rodos, tuoj sprogsiu. Gal man reikėtų nepaisyti gerų santykių su pasauliu? Visiems rėkti viską ką galvoju į veidus... iš pradžių natūraliai kvailus arba susiraukusius, o jau po kelių sakinių pasimetusius arba slepiančius žvėrišką nuostabą. Ir tie antakiai klausiantys:"Čia tu?". Žinau kodėl jie to klaustų. Nes aš to net nesugebėčiau. Ir vėl tu. Ne, netaip turėjo nuskambėti. Štai ir tu.. Myliu tave, bet šits jausmas dabar nemoka pavaduoti liūdesio ir skausmo, akyse ir širdyje. Ir taip... Aš pratrūkau. Vėliau man gėda. Rodos net užuolaidos nuo mano pykčio susiubavo. Be abėjo dabar ateina laikas mandagiai aukos frazei. Ji- lyg betonins blokas nukrenta ant mano galvos. Štai tu tari:"Aš jau eisiu".. Taip taip taip.. Kas tau belieka. O man? Pasakyti:"taip..." ir palaukti kol uždarysi duris? O tada pykčio, o gal skausmo ašaros ir kitokie privatūs cirkai... PYKSTU ANT TAVĘS! Bet esmė ta, kad tu tikrai išeisi. Kodėl negrįši, neapkabinsi, neatsiprašysi? Juk kaltas tu. Tik šįkart aš tai pasakiau. Kodėl neišspausi mano dirbtinos šypsenėlės, kuri širdyje išties tikra? To niekada nepadarysi. Kodėl? Tu niekada manęs nesivijei. Aš pasakydavau"Atstok" ir tu tai padarydavai ir matei, kaip,su viltim pamatyti link manęs judantį tave, aš vis atsigreždavau atgal po penkis kartus, daugiau... Na va... Ir vėl aš atbėgu tau iš paskos. Dar ne laikas Big Bang'ui, palauk. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |