Miles Davisui 100: 1980s albums

The Man with the Horn (1981) – Sugrįžimas [1, 2] Pirmasis albumas po ilgos pertraukos parodė, kad Milesas bando prisitaikyti prie naujo dešimtmečio skambesio. Trimitininkas čia groja atsargiau, bet aplink jį buriasi nauja talentų karta (Marcus Miller, Mike Stern). [1, 3, 4, 5] Fat Time: Apžvalgose įvardijamas kaip geriausias albumo takelis. Mike Stern čia rėžia agresyvų gitaros solo, o Milesas demonstruoja, kad jo ritmika išliko preciziška. Back Seat Betty: Klasikinis 80-ųjų džiazo-roko pavyzdys. Kritikai giria puikų balansą tarp sunkaus fanko fono ir labai švelnių, melodingų Mileso trimito linijų. Shout: Visiška disco / pop-fusion kompozicija. Šis kūrinys sulaukė daugiausiai džiazo puristų kritikos ir dažnai vadinamas „paviršutinišku bei greitai pamirštamu“. The Man with the Horn: Titulinis kūrinys su Randy Hall R&B vokalu. Apžvalgininkai pažymi, kad daina turi puikią, elegantišką atmosferą, panašią į Al Jarreau kūrybą. Ursula: Vienintelis albumo takelis, grąžinantis tradicinį džiazo svingo ritmą. Kritikai šį kūrinį laiko melancholišku šedevru, kuriame Mileso trimitas „labiau dūsauja, nei kalba“. [1, 2, 3, 5, 6] Star People (1983) – Bliuzo ir fanko sintezė Šis albumas stovi viena koja Mileso praeityje (čia jaučiamas stiprus tradicinio bliuzo pagrindas), o kita koja – moderniame fanke. Tai paskutinis albumas, kurį Milesas įrašė glaudžiai bendradarbiaudamas su ilgamečiu prodiuseriu Teo Macero. Come Get It: Greitas, energingas ir labai agresyvus fanko kūrinys, atidarantis albumą. Kritikai pažymi neįtikėtiną būgnininko Al Foster ir boso gitaristo Marcus Miller sinergiją. Mileso trimitas čia skamba aštriai, su stipriais wah-wah efektais. It Gets Better: 10 minučių trunkanti lėta, hipnotizuojanti baladė. Apžvalgininkai vienbalsiai sutinka, kad tai viena gražiausių šio albumo vietų. John Scofield ir Mike Stern čia groja kartu, sukurdami nuostabų dviejų gitarų foną, virš kurio Mileso trimitas kuria gilią, paslaptingą melancholiją. Speak: Eksperimentinis takelis su keistais, sintezuotais garsais. Džiazo apžvalgose jis dažnai minimas kaip kūrinys, kuriame Milesas bando rasti naują skambesį, tačiau kritikai jį kartais laiko šiek tiek chaotišku. Star People: Titulinis, net 18 minučių trunkantis kūrinys. Tai yra grynas, purvinas, elektrinis bliuzas. Milesas čia ne tik groja trimitu, bet ir pats skambina sintezatoriumi. Kritikai šį kūrinį laiko 80-ųjų šedevru, įrodančiu, kad Milesas niekada neprarado savo džiazo ir bliuzo šaknų. Aura (įrašytas 1985 m., išleistas 1989 m.) – Orkestrinis avangardo šedevras [1, 2] Tai pats ambicingiausias ir konceptualiausias vėlyvojo Mileso karjeros darbas. Danų trimitininkas ir kompozitorius Palle Mikkelborgas parašė šią 10 dalių siuitą pagerbdamas Milesą, kurios pagrindinė muzikinė tema sudaryta iš raidžių „M-I-L-E-S-D-A-V-I-S“. Kiekviena dalis pavadinta pagal spalvų spektrą. Kritikų vertinimu, tai „privalomas išgirsti“ albumas, sujungiantis moderniąją klasikinę muziką, džiazą ir ambientinius garsus. [1, 2, 3, 4, 5] Intro: Mistinė, elektroninė pradžia. Čia pirmą kartą nuskamba dešimties natų akordas, simbolizuojantis patį Milesą, o jo trimitas išnyra iš visiškos tylos. White: Šviesus, kinematografiškas kūrinys, kuriame galingai įsilieja Danijos radijo bigbendas. Kritikai šią dalį lygina su Mileso ir Gilo Evanso 1950-ųjų bendrais darbais. Yellow: Kūrinys pasižymi ramiu, pastoraciniu skambesiu su pučiamųjų medinių instrumentų ir obojaus partijomis. Milesas čia groja itin subtiliai. Orange: Labiausiai „aštuntojo dešimtmečio“ takelis visame albume, varomas elektrinių būgnų ir stipraus džiazo-fanko ritmo. Dalis kritikų pastebi, kad elektroninė produkcija čia skamba kiek pasenusi, tačiau Mileso solo išlieka nepriekaištingas. Red: Agresyvus, dinamiškas takelis su veržliais bigbendo motyvais. Čia jaučiama stipri roko muzikos įtaka. Electric Red: Čia pasirodo legendinis gitaristas Johnas McLaughlinas. Kritikai žavisi jo ir Mileso dialogu, kuris primena laukinius Bitches Brew laikus. Mileso trimitas čia tyčia klaidžioja ir ieško grubaus, asmeniško skambesio. Blue: Šviesesnė dalis, turinti lengvą, netikėtą regio (angl. reggae) ritmikos elementą, kuris suteikia albumui žaismingumo. Green: Šilta, rami džiazo baladė. Apžvalgininkai giria Mikkelborgo sugebėjimą parašyti melodiją, kuri idealiai tinka Mileso firminiam, dusliam trimito skambesiui. Violet: Gilus, lėtai vystomas kūrinys su ambientine tekstūra. Viskas pastatyta ant lėto tempo ir erdvės pojūčio. Indigo: Vienintelis albumo kūrinys, kuriame pats Milesas negroja. Tačiau kritikai jį laiko vienu geriausių – tai greita, virtuoziška perkusijos ir fortepijono pjesė, kurioje orkestras sukuria galingą kulminaciją. [1, 2, 3, 4, 5, 6]

🎷 Amandla (1989) – Pasaulio muzikos ritmai ir glotnus džiazo fankas Šis albumas yra dvasinis Tutu tęsinys, kuriame vėl dominuoja Marcus Miller prodiusavimas ir kompozicijos. Tačiau, kitaip nei šaltame Tutu, čia atsiranda daugiau gyvų muzikantų, o muzika įgauna afrikietiškų (jùjú) bei Karibų jūros ritmų įtakos. Catémbe: Kūrinys, kuris iškart panardina į šiltą pasaulio muzikos (angl. world music) atmosferą. Kritikai giria puikų perkusijos panaudojimą, tačiau džiazo puristai šį kūrinį kartais kritikuoja dėl pernelyg „glotnaus“ (angl. smooth jazz) skambesio. Amandla: Titulinė daina, pasižyminti gilia, banguojančia boso linija. Apžvalgose pabrėžiama, kad Mileso trimitas čia skamba neįtikėtinai švariai ir elegantiškai, idealiai susiliedamas su Marcus Miller sukurtais sintezatorių sluoksniais. Big Time: Energingas, tipinis 80-ųjų pabaigos fanko kūrinys. Čia girdimas stiprus go-go ritmas. Kritikai pažymi, kad daina puikiai tinka koncertams, tačiau studijiniame įraše ji skamba šiek tiek per daug suprogramuota. Mr. Pastorius: Kūrinys, skirtas tragiškai žuvusiam legendiniam boso gitaristui Jaco Pastorius. Tai labiausiai džiazinis ir emocionaliausias albumo takelis. Al Foster čia groja tradiciniu svingo ritmu, o Mileso solo sukelia šiurpą – kritikai tai vadina viena jautriausių Mileso 80-ųjų improvizacijų.

🎬 Siesta (1987) – Siurrealistinis kinematografinis flamenkas Tai garso takelis to paties pavadinimo filmui, kurį Milesas įrašė kartu su Marcus Miller. Albumas stipriai išsiskiria iš kitų 80-ųjų darbų, nes jame visiškai nėra fanko ar pop elementų – tai tamsi, dramatiška ispanų flamenko ir modernios elektronikos sintezė, primenanti garsųjį 1960 m. albumą Sketches of Spain. Lost in Madrid: Kūrinys prasideda mistiškais sintezatorių garsais, kurie sukuria karštos, tuščios Madrido gatvės atmosferos pojūtį. Kritikai žavisi, kaip Mileso trimitas sukuria vienatvės ir pasiklydimo jausmą. Siesta – Kitt's Kiss: Pagrindinė albumo tema. Čia dominuoja jaudinanti akustinė gitara, kuria groja John Scofield, ir veriantis Mileso trimito aidas. Muzikos apžvalgininkai šį takelį vadina kinematografiniu šedevru. Theme for Augustine: Tamsus, paslaptingas kūrinys su labai žemomis boso natomis ir netradicine perkusija. Kritikai pažymi, kad Marcus Miller čia pasirodo kaip genialus atmosferinės muzikos architektas, o Milesas savo trimitu piešia vizualius vaizdus. Los Feliz: Kūrinys, kuriame flamenko ritmai tampa šiek tiek šviesesni ir labiau pulsuojantys. Apžvalgose ši daina giriama už puikų balandį tarp tradicinės ispanų muzikos melodizmo ir modernios sintezatorių produkcijos.

🎛️ Decoy (1984) – Skaitmeninis poliravimas Šiame albume Teo Macero prodiusavimą pakeitė sintezatoriai ir būgnų mašinos. Albumas vertinamas kaip per daug nušlifuotas, tačiau techniškai įdomus. [1, 2, 3, 4, 5] Decoy: Greitas, sintezatoriais persigėręs fanko kūrinys. Kritikai pabrėžia neįtikėtiną boso partiją, tačiau pačiam Milesui čia trūksta erdvės. Robot 415: Trumpas, eksperimentinis, visiškai sintetinis takelis. Kritikai jį apibūdina kaip keistą 80-ųjų kompiuterinį eksperimentą, labiau tinkantį to laikmečio vaizdo žaidimui. That's Right: 11 minučių trunkantis lėtas, tamsus bliuzas, kuriam aranžuotę padėjo sukurti senas Mileso draugas Gil Evans. Apžvalgose šis kūrinys vienbalsiai įvardijamas kaip albumo viršūnė. What It Is: Energingas fanko kūrinys, kuriame spindi gitaristas John Scofield. Kritikai giria Scofieldo aštrumą, tačiau gailisi, kad saksofonininkas Branford Marsalis dainoje liko neišnaudotas. [1, 2, 3, 4, 5]

🚔 You're Under Arrest (1985) – Pop žvaigždės statusas [1, 2] Albumas, kuriame Milesas atvirai metė iššūkį pop kultūrai, sugrodamas to meto radijo hitus. [1] One Phone Call / Street Chambers: Kūrinys prasideda policijos reido garsais (paties Mileso balsu). Tai agresyvus, politizuotas fankas, kurį kritikai laiko puikia konceptualia įžanga. Human Nature (Michael Jackson koveris): Garsiausia albumo interpretacija. Apžvalgininkai sutinka, kad Milesas sugebėjo pop dainą paversti gilia, jaudinančia džiazo balade, kuri gyvo garso koncertuose vėliau trukdavo ir po 10 minučių. Time After Time (Cyndi Lauper koveris): Kitas radijo hitas. Kritikų nuomonės išsiskiria: vieni tai vadina pigiu triuku, kiti – genialiu Mileso sugebėjimu rasti grožį moderniose pop melodijose. Katia: Ilgas džemavimas, kuriame trumpam sugrįžta gitaros genijus John McLaughlin. Apžvalgose daina giriama už grįžimą prie piktos, laukinės 70-ųjų Bitches Brew energijos. [1, 2, 3, 4, 5]

🖤 Tutu (1986) – Marcus Miller era ir triumfas [1] Pirmasis albumas po pasitraukimo iš „Columbia“ į „Warner Bros.“. Albumą beveik vienas parašė ir suprogramavo Marcus Miller, palikdamas Milesui tik atlikti trimito partijas virš paruoštų elektroninių kilpų. [1, 2, 3, 4] Tutu: Titulinis kūrinys, skirtas vyskupui Desmond Tutu. Tai sulėtinto tempo, pasitikėjimu savimi trykštantis „strut“ ritmas. Kritikai jį vadina absoliučiu vėlyvojo Mileso šedevru. Portia: Subtili ir viena stipriausių Marcuso Millerio parašytų baladžių šiame albume. Mileso trimitas čia skamba su gilia nostalgija, kontrastuojančia su šaltais sintezatorių garsais. Splatch: Agresyvus, sintezuotas funk-pop kūrinys. Muzikos apžvalgose pažymima, kad ritmas čia toks stiprus, jog kūrinys puikiai skambėtų net ir be paties Mileso trimito. Backyard Ritual: Kūrinys, kurį parašė George Duke. Jis išsiskiria tamsiais akordais, disonansu ir mistiška, ritualine atmosfera, kuri puikiai tiko Mileso įvaizdžiui. Perfect Way (Scritti Politti koveris): Synth-pop daina. Nors džiazistai ją kritikavo dėl pernelyg „šviesaus“ 80-ųjų skambesio, pop kritikai gyrė už puikų modernaus radijo formato pajautimą. [1, 2, 3, 4, 5]  

💿 Paskutinis studijinis albumas: Doo-Bop (1992) Išleistas jau po muzikanto mirties, šis albumas buvo Mileso eksperimentas su acid jazz ir hiphopu, kurį prodiusavo žinomas hiphopo prodiuseris Easy Mo Bee. Kritikai iš Rolling Stone ir The Wire albumą vertino labai nevienareikšmiškai – vieni žavėjosi drąsa, kiti vadino nepabaigtu projektu. Mystery: Albumo įžanga su švelniu, naktiniu ritmu. Mileso trimitas skamba melancholiškai virš klasikinio 90-ųjų pradžios hiphopo ritmikos (angl. boom-bap). Kritikai sutinka, kad tai viena geriausiai subalansuotų dainų albume. The Doo-Bop Song: Titulinis kūrinys, kuriame Easy Mo Bee repuoja tiesiai dainoje. Čia panaudoti Kool & the Gang ir Gene Page kūrinių pavyzdžiai (angl. samples). Apžvalgose pažymima, kad tai buvo drąsus bandymas džiazą pristatyti MTV kartai. Chocolate Chip: Greitesnio tempo, fanko įkvėptas kūrinys. Mileso solo čia agresyvesnis, sukapotas į trumpas frazes, kurios idealiai prisitaiko prie pasikartojančios ritmo kilpos. High Speed Chase: Tai greičiausias albumo takelis. Apžvalgininkai šį kūrinį dažnai lygina su to meto vaizdo žaidimų ar veiksmo filmų garso takeliais. Trimitas čia skamba aštriai, beveik chaotiškai. Blow: Kūrinys, kurį kritikai laiko labiausiai „džiaziniu“ visame albume. Čia mažiau skaitmeninių efektų, o Mileso improvizacija ilgesnė ir laisvesnė nei kituose takeliuose. Fantasy: Ši daina buvo baigta prodiuserio jau po Mileso mirties, naudojant senesnius trimito įrašus. Kritikai pastebi, kad kūrinys skamba šiek tiek dirbtinai, nes trūksta gyvo muzikanto ir prodiuserio kontakto studijoje.

🎸 1980-ųjų Gyvo garso albumai (Live Albums) Daugelis kritikų sutinka, kad 1980-aisiais Milesas Davisas studijoje buvo pernelyg suvaržytas technologijų, tačiau ant scenos jis vėl tapdavo laukiniu džiazo liūtu. Gyvo garso įrašuose dainos skamba daug gyviau, sunkiau ir energingiau. 1. We Want Miles (1982) – Koncertinis sugrįžimo triumfas Šis albumas (įrašytas Bostone, Niujorke ir Tokijuje) laimėjo „Grammy“ apdovanojimą ir yra laikomas geriausiu jo 9-ojo dešimtmečio gyvo garso įrašu. Jean-Pierre: Vaikų dainelę primenanti, paprasta Mileso sukurta melodija, kuri tapo jo 80-ųjų vizitine kortele. Koncertinė versija yra tiesiog hipnotizuojanti – Marcus Miller boso linija čia varo publiką iš proto, o Milesas groja su neįtikėtinu džiaugsmu. Fast Track: Greitas, degančios energijos fanko kūrinys. Gitaristas Mike Stern čia groja sunkaus roko stiliumi, o būgnininkas Al Foster demonstruoja džiazo preciziškumą. Kritikai šį takelį mini kaip geriausią pavyzdį, kuo skyrėsi gyvas Mileso skambesys nuo studijinio. My Man's Gone Now: George'o Gershwino klasikos interpretacija. Studijoje Milesas ją grojo dar 1958 m., tačiau ši gyva, 13 minučių trunkanti elektrinė versija kritikų vadinama „dramatiška, tamsia bliuzo drama“, kur trimitas tiesiog verkia. 2. Miles & Quincy: Live at Montreux (1991) – Istorinis sugrįžimas prie šaknų Likus vos keliems mėnesiams iki mirties, Milesas padarė tai, ko prisiekė niekada nedaryti – sugrįžo prie savo 1950-ųjų akustinio džiazo repertuaro, diriguojant Quincy Jonesui. Boplicity: Kūrinys iš legendinio 1949 m. Birth of the Cool periodo. Apžvalgininkai pastebi, kad Mileso trimitas čia skamba trapiai, su amžiaus atspaudu, tačiau bigbendo palaikymas suteikia kūriniui neįtikėtinos didybės. Summertime: Legendinė baladė. Kritikai pabrėžia emocinį šio pasirodymo svorį – visa Montrė festivalio publika verkė klausydama, kaip senstantis genijus po daugiau nei 30 metų pertraukos vėl groja šias nemirtingas natas. Solea: Didingas kūrinys iš Sketches of Spain albumo. Nors Milesui fiziškai jau buvo sunku išpūsti ilgas natas, jo frazavimas išliko genialus. Apžvalgose šis pasirodymas vertinamas kaip džiazo epochos pabaigos monumentas.

MAN GRAZIAUSIA 1980IES PERIODO MILES DAVIS KOMPOZICIJA NUO KURIOS IR PRADEJAU KLAUSYTIS VISA SIO MUXIKOS GENIJAUS KURYBA

SIESTA