Mokslo žmogus gyvenimo neturi.

Ir vėl toji kreiva šleiva ir nervuota kritinė fazė rutuliuojasi, rieda per mano sprandą lauždama jį. Darbų iki apsivėmimo, o ką padaryti, kad kalbą reikia taisyti, bet tu visiškai nejauti stimulo tą daryti, nes jau susitaikei su gyvenimo filosofija, kad kažkada vis tiek mirsi ir tokie menkniekiai tavęs nesugadins. Nors pala, tas pats Einaras kažkada buvo maksimalistas ir dėl tokių dalykų galėjo lipti per kitų galvas. Deja, kiekvienam žmogui pagaliau paaiškėja, kad kažkam potraukį jis turi, o kažkam ne. Ir jau nebeatsirenku, kad svarbu ir verta, o kas mėgstama bet nereikšminga. Nežinau, kur aš savo gyvenime pritaikysiu dipolio momentą, bet toliau galvosiu, kad gyvenimas yra šlamštas, ėjimas per beprasmybių liūtį, ieškojimas neegzistuojančios prasmės. Apskritai viskas, ką mes darom, pagal mūsų kvailas smegenis turi turėti kažkokią reikšmę, bet visa tai veda prie mirties, išnykimo, sprogimo, kažkokios pabaigos, po kurios bus visiškai niekas, visiškas nulis. Jei pradėjai nuo 0, ir baigi 0, tai tavo gyvenimo prasmė apskaičiuojama taip: 0+0=0. Ir vėl kišu aritmetiką. Ir vėl keičiu savo pasaulėžiūrą, nes kurį laiką maniau, kad gyvenu tam, kad gyvenčiau. Nors pala, taip ir yra. Bet tai tik loginis išvedžiojimas, viskas veda į visatos etaloną - absoliutųjį nulį. 

Daug kas sako, kad labai mandras tas mano mąstymas, kad esu protingas žmogus ir panašiai. Jau susitaikai su tuo, jog respublikinėse olimpiadose plėši neprastus rezultatus ir galiausiai tai įrodo, kad esu ne ta daugumos vidutiniokų masė. Sakote, bet koks toks abstraktus klasifikavimas yra nesąmonė. Betgi ne, juk gyvename tokioje socialinėje plotmėje, kur be skirstymo, lyginimo, iškėlimo ar nužeminimo jokio progreso nebus. Visas žmonijos variklis buvo konkurencija. Stebiuosi, kad lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno namas dega. Turėtų džiaugtis visos tautos. Bet jei tame name dar ir pats kaimynas įkalintas, tai jau nebelieka kuo džiaugtis. 

Spontaniška ta mano mąstysena. Smerksite - kaip galima džiaugtis degančiu kaimyno namu. Išvada tokia - visi esame kažkiek nenormalūs ir apskritai, normų nustatymas yra kažkokia abstrakcija, bet vėlgi, kažkokių ribų reikia, kaip ir kažkokio skirstymo į blogus ir gerus, turtingus ir varguolius, fiziškai ar protiškai dirbančius ir pan. Nereikalaukit iš gyvenimo to, ko nėra, jums užteks susikurti tik iliuziją, kuria gyvensite. 

O grįžtant prie temos - aš irgi esu bėdžius, nes tiek visokių nesąmonių mano nulinės prasmės gyvenime, kad darosi panašu, jog gyvenimo ir taip jau nebėra. Gyvenu kažkokioje virtualioje dimensijoje, kurioje viskas per daug komplikuota ir siekiu, kad tai taptų dar labiau komplikuota.