Neįvertinimas

Taip kurią dieną ir pamatai, kas kam rūpi, ko kam gaila, ypč tada kai esi pasiaukojantis ir nieko neprašantis atgal už tai, na gal tik meilės, supratimo ir suvokimo, kad esam savi.Be to supratimo kyla beprasmiai ginčai, kivirčai, įkuriantys pykčio liepsnas ir liepsnojantys dar ilgą laiką. Be tikslo. O gal su tikslu viską pradėti kitaip? Arba matyti viską pro pirštus, įrodyti savo teisybę ir likti už borto, nesiklausant kitų. O juk reikia būti ir geru klausytoju, kad tinkamai mokėtum kalbėti. Dabar šiek tiek tylos, širdgėlos nedraugiškos ir pamąstymo kas yra svarbiau? Kodėl taip sunku atsakyti, jeigu tai jauti. Ir kas yra geriau: principas ar atlaidumas?Ašaros. Nesustojančios tekėti upeliais, ar tik tiek esi vertas žmogau? Kiek galima taip su tavimi? Pakeli galvą, o ji vis vien nusvyra? Kartais norėtųsi nieko nejausti. Šią akimirką tas kartas. Kai norisi viską užčiaupti ir pasakyti Stop, gana, viskas turi savo ribas.Va kodėl tai vadinama "Nematomais darbais", pamąstom tik tada kai patys tokius darom. Darai, darai, džiaugiesi iki tol, kol kas nors tai sutrypia, išvadina kvailiu ir nieko nesiklausant atstumia nuo savęs per kelioliką mylių. Gana nu...gana. Juk mūsų sieloms irgi reikia ramybės. Bet niekas negirdi, kad ir kiek šauktum, prašytum ar maldautum. Tryps toliau, kol iš tavęs liks Nieko. Ir tada lipdys naują tave, bet ten jau nieko panašaus nebus kaip buvo. Viskas išnyks su sutrypimu, su ašarom ir pasiaukojimu, kuris niekad taip ir nebuvo įvertintas.