Suraikiau sau gyvenimą.
Paskutinė man išeitis, uždust, nekvėpuoti.
Jei persirėščiau riešus, net nereaguotum.
Tai paskutinė man išeitis
Kaž‘ ar gailėtum, jei mirtinai nukraujuočiau.
Ar gerai darau, ar būt tai klaida,
Bet šiąnakt galą sau padaryt  tikimybė yra.
Sužalojimas – ne ta riba,
Savižudybė – svarstau apie ją

Nes akyse man tamsu, protą velka rūku
Nors kas pasakytumėt, jog sveikas esu.
Akyse man tamsu, protą velka rūku
Nors kas pasakytumėt, jog sveikas esu.

Kad išsibarstysiu taip, niekados nemaniau,
Kol per vėlu buvo, aš viduje tuščias jau.
Alkanas – mintąs chaosu, nuodėmėj gyvenau,
Spyrale leidaus į ten, iš kur atėjau.

Kai mirė mama,  tada visa ir prasidėjo.
Meilės nei sau, nei kitiems jaust negalėjau.
Ieškojau meilės ant aukštesnės pakopos,
O rasdavau velnių, problemų visokeriopų.

Nes akyse man tamsu, protą velka rūku
Nors kas pasakytumėt, jog sveikas esu.
Akyse man tamsu, protą velka rūku
Nors kas pasakytumėt, jog sveikas esu.

Nieko čia gero ir nieko tvarkoj
Aš bėgu, verkiu aš
Verkiu aš, verkiu aš
Verkiu aš, ašaroju.

Ne...ga...liu... gy...vent...taip...to...liau