Pliurpraštis 2

Jau net rašyti nebemoku... Nebesuprantu jokių cheminių reakcijų savo galvoje. Kažkokie minčių plieniniai voratinkliai neatnarpliojami, surišti dvigubais mazgais ir suregzti begaliniai labirintais. Kaip dabar man suprasti ką nors tenai? Apčy... Iščiaudau visa tai, kas nereikalinga mano galvoje... Tai kas mano galvoje, kodėl aš nesuprantu. O ką man suprasti? Kodėl aš turiu suprasti? Juk aš dar viena beviltiška būtybė, atsiradusi šiame pasaulyje be priežasties, gyvenanti be tikslo. Juk mes visi tokie, gyvenam be priežasties ir tikslo. Tai kodėl mes iš viso gyvenam? Bet gi tokie beviltiški sutvėrimai padarė tokią pasaulio revoliucija, jau ir pačią Žemę suėsti baigiame. Atvykome, kad sunaikintume... Kokie mes begėdžiai. Dabar pasiimkime šautuvus, revolverius ir patrankas ir iššaudykime, sudeginkime, susprogdinkime vieni kitus. Jei tikrai nuspręsite tai padaryti, praneškite man, aš turiu nemažai ginklų. Įsivaizduoju tą vaizdą: 

Gatvė. Tuščia, dulkių sūkuriai šokantys vėjyje. Bet tuščia tuščia... Tik pilna gulinčių lavonų kraujo klanuose. Taip, taip. Gerai taip būtų. Pasibaigtų mūsų era... Tada Motina Gamta vėl gyvuotų. Linguojantys medžiai ir čiulbantys paukščiai. Tada beviltiškų būtybių nebeliktų. Jos gyvena be tikslo ir be prasmės. Tai kam mums gyvuoti???

Sąmonės srautas man visą laiką patiko, patinka ir patiks. Jo galima rasti kiekviename mano dienoraštyje. Rašau, nes noriu rašyti. Kodėl aš noriu rašyti, net nežinau... Gal man trūksta dėmesio... O gal tiesiog norisi išlieti savo mintis. Šiandien mano mintis tokios pesimistiškos. Dieną dar tik R.J nušaut trimis kulkomis norėjau, dabar jau organizuoju visuotinę pasaulio pabaigą. Kažkas visai suteršė mano mintis. Dar vakar mano mąstymas buvo labai optimistiškas. Štai, kaip greit viskas kinta. Čia turbūt visa tai dėl oro. Labai geras oras. Tai pūga, tai saulė šviečia, tai lietus, tai kruša... 

Taip vėlai tą dienoraštį pradėjau rašyti. Tikiuosi daug daugiau nerašyti, nes jau artėja 12 valanda. Skubu, atrodo, kad nespėsiu. Bet laiko į valias, dar pusvalandis iki vidurnakčio. Dėl kažko mane vejasi laikas. Bet jis toks greitas. Jei su juo susidraugausiu, būtinai jam pasiūlysiu sudalyvauti bėgimo maratone. O gal kas žino jo telefono numerį arba elektroninį paštą... Nusiųskit jam prašymą, kad daugiau manęs nebesivytų ir siūlymą sudalyvauti bėgimo maratone. Neabejoju, kad jis laimės.

Jau taip tamsu. Labai tamsu. Nematau kambario galų. Kas ten žino, gal ten kokie baubai arba Misantropia stovi. Ne, geriau nesijudinsiu nuo kompiuterio ir rašysiu toliau savo pliurpraštį. 

Šiandien vėl buvau gamtoje. Apėjau Smilgos upelį iš abiejų pusių. Na ir klampynė. Dar su šuniumi buvau, tai visai pavargau. O dar sušalau. Dabar pagaunu kampą - čiaudau, nes peršalau, o galvoje nėra jokio plieninio voratinklio. Tiktai žiū, kiek prirašiau, kaip laisvai liejasi mano mintys. Gal naktį vis dėlto geriau rašosi dienoraščiai. Dar nesustojau nė karto rašydamas pamąstyti, ką rašyt toliau... O dabar mąstau jau, ką čia parašius... Padėkit man sugalvoti tęsinį... Gal čia yra telepatų, kurie skaitytų mano mintis ir galėtų jas užrašyti. Labai praverstų tokie žmogai...

Šiandien viskas keista. Mano mintys keistos, nepastebėjot. Gal tada ir muzikos keistos norite. Prašom, pati geriausia šiandienai muzika:

10

The Allman Brothers Band