Pošla knyga...bus X-XV

Pošla knyga...bus X-XV

LYne

X

Ryte atsibudau nuo jo katino miaukimo už durų, kuris norėjo patekti į kambarį. Gera buvo matyti, kad jis šalia. Toks tyras atrodo, kai miega. Apkabinu jį per liemenį. Glostau jo švelnią plokščią krūtinę. Tadas atsibunda, pažvelgia į mane užsimiegojęs. „Labas rytas“,- šypsausi jam. „Labas rytas“,- jis man atsako. Tada išlipa iš lovos ir užtraukia užuolaidas. Grįžta į lovą. Aš šypsausi ir žiūriu jam į akis. Žodžių čia nereikia. Jis pasilenkia virš manęs, aš apkabinu jo kaklą ir Tadas mane pabučiuoja. Aistringos nakties pakartojimas. Ir pavargę užmiegame. Miegame dar kelias valandas. Niekur nereikia skubėti, visas laikas tik mūsų. O, jei dabar viskas sutotų. Žemė nustotų suktis, ir mes leistume viso pasaulio laiką šitame mūsų meilės guolyje.
Deja, realybė kitokia. Atsibudę apsirengiame ir einame į virtuvę. Tadas pasidaro sau kavos ir žalios arbatos man. Užsimezga nereikšmingas pokalbis. Sėdime prie stalo, tik netikėtai mano galvoje kažkas nutinka. Nejučia prasižioju ir ištariu:
- Tadai, myliu tave.
Tyla, trukusi gal kelias sekundes, prilygo amžinybei. Kai Tadas sutrikęs žvelgė į mane, pasijutau lyg mus skirtų neperšaunamas stiklas, ir niekada negalėsiu patekti į jo pusę. Man to žinojimo užteko, kad atsistočiau ir išeičiau pro duris. Tadas nieko taip ir nepasakė. O ką ir bekalbėti, kai negali atsakyti į kažkieno jausmus. Jis nėra beširdis, jis tiesiog nejaučia to paties, ką aš jam jaučiu. Lai būna jis laimingas su kita – kad ir kas ji bebūtų...
Eidama namo jaučiu, kaip ašaros kaupiasi akyse. Tikiuosi tik vieno – kad kambariokių nebus ir galėsiu išsiverkti. Dabar man taip to reikia. Vienatvės ir krūvos ašarų. Išliejusi visą, ar bent dalelę skausmo, ir susirietusi kamputyje galėsiu gailėtis savęs tol, kol suprasiu, kad kitiems žmonėms būna ir blogiau, ir neturiu teisės skųstis – jei turiu kojas ir galiu kažką mylėti.
Įeinu į bendrabutį. Geroji moteris prie registracijos stalelio su lengvu išgąsčiu žiūri į mano ašarotas, juodas akis ir kančios perkreiptą veidą, kai pabandžiusi jai nusišypsoti ištariu „Labas rytas“ ir metusi žvilgsnį į liftą, pasuku laiptų link.
Kopiu į penktą aukštą ir girdžiu savo žingsnių aidą. Čia kaip gyvenimas – kaip šauksi, taip atsilieps. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Matyt praeitame gyvenime labai nusidėjau, kad dabar mane likimas šitaip baudžia... Bet juk tik kančioje gimsta geriausia kūryba. Suku raktą... Gerai, nieko nėra. Įeinu. Tuščia. Kaip mano širdyje. Amžinas įšalas. Sėduosi ant lovos, apsikabinu tušinuką ir pradedu rašyti:

Krištoliniai kamuoliukai rieda,
Į bedugnę.
Šaltos grotos prie vaivorykštės
Ant lango nusileido.
Brendu upe ledine
Sausį, sningant.
Nušluostyt lašą prakaito
Nuo Tavo veido.

Čia pati perskaitau ir pajuntu jog vėl drėksta akys, ir taip raudonos nuo ašarų. Kapt – nukrenta lašas ant popieriaus ir raidės susilieja. Kapt kapt – antras ir trečias. Žiūriu į lapą ir nesuprantu – kodėl kambaryje lyja. Ir dar daug ko nesuprantu. Kur rasti Meilę su atsaku. Kodėl man neleidžia duoti, kai taip to trokštu. Duoti savo šilumą, dėmesį, rūpestį. Ir svarbiausia – kaip nejausti ir negalvoti, viską pamiršti ir toliau gyventi. Kaip?..

XI

Kaskart atsibudus mano galvoje tik viena mintis. Kasnakt einant miegoti galvoju tik apie vieną asmenį. Tadas. Kur jis? Kaip jam sekasi. Kada vėl galėsiu jį apkabinti? Ar išvis galėsiu? Tadas. Tadas. Tadas... Trokštu jausti jį šalia. Negaliu susikaupti. Negaliu mokytis. Mano padrikos mintys klaidžioja galvoje finale sudėdamos vieną vienintelį žodį. Koks jis? Taip, atspėjote. Tas žodis – Tadas. Klaidžioju tuščiais koridoriais, nesuvokdama, kas aš ir kur esu. Ką privalau daryti, kaip elgtis. Ką išvis čia veikiu. Vėl noriu verkti. O ašarų jau neliko...
Savaitė, kaip sėdžiu kambary. Guliu lovoje, įsistebeilijusi į televizoriaus ekraną, kuriame nieko nematau ir laukiu kol sugrįš viltis. Arba ateis mirties angelas ir duos man gerą spyrį į šikną. Šypsena, anksčiau nuolatos puošusi mano veidą, išskrido į pietus pas gerves. Visiškas sąstingis. Sieloje. Neatsakau į žinutes, o kai paskambina mama, sugebu pasakyti jog man viskas gerai ir šauniai čia laikausi. Niekada nemėgau melo. Skaudu meluoti mylimiems žmonėms. Bet gi ką aš jai galiu pasakyti - „Atidaviau šitam asilui viską, o jis visa tai išmetė į konteinerį. Bandau iš jo išlipti, bet sekasi nekaip..“. Kam to reikia. Visi turi problemų. Mano ne didesnės nei kitų.
Mintimis grįžtu į vaikystę. Akmuo, prie kurio visi rinkdavomės. Apleistas namas, kur visi eidavome. Kabarodavomės į antrą aukštą, o po to bijodavome nušokti žemyn. Visada bijodavau šokti žemyn. Ir vis dar bijau. Niekada negali žinoti, kas ten tavęs laukia. Bet kai matai raginančius draugų veidus žinai - gali jais pasikliauti. Visada. Viskas bus gerai. Kol turi draugus. Žaidimai gatvėje. Pokalbiai ir dainos vakarais. Vaikiškas juokas, skambantis gatvėje ir pirmi keiksmažodžiai, kad berniukai pasijustų tikrais vyrais. Kas iš to liko? Vienintelis žaidimas, kurį dabar žaidžiame – flirtas. Intrigos, tarpusavio santykiai. Kas galėjo pagalvoti, kad pora metų vyresnis berniukas, kuris tau penkiametei taisė triratį, po penkiolikos metų gulės ant tavęs girtas ir vienišas. Toks vienišas, bet ne vienas. Ir o kas galėjo pagalvoti, kad berniukas, su kuriuo žaidei smėlio dėžėje, po šitiekos metų pasakos tau apie savo atsitiktinius lytinius santykius prie baltos stafariko. Vieniši. Visi vieniši, bet ne vieni. Nes galime susitikti. Galime vieni kitiems pasiguosti. Ir suprantame vienas kito skausmą, bet negalime vienas kitam patarti, nes kiekvienas turime rasti sprendimą pats. Galime tik stipriai apsikabinti. Apsikabinti ir tikėtis, kad tai padės...

XII

When I wake up, then I know I‘m gonna be, I‘m gonna be the man,who wakes up next to you. And when I go out, then I know I‘m gonna be... Aivaras Aivaras Aivaras!!!
- Atsiliepiau!
- „...“
- Labas, Aivarai...
- „...“
- Aha, geraj.
- „...“
- Mhm, duok penkiolika minučių...
- „...“
- Čiau!
Kajp jau visi supratome, Aivaras mane kviečia ateiti, nes jam liūdna arba nėra ką veikti, arba su kuo gerti ir kažkas turi praskaidrinti jam nuotaiką, o mano veidelis tam puiki pagalbinė priemonė. O kaip aš atrodau? Tiesiog tragiškai. Gerai, kad šiandien prisiverčiau palysti po dušu, nes nebegalėjau tverti savo dvoko. Trūksta išsitepti veidą purvu ir iš manęs išeitų puikus bomžas. Ultra greičiu šoku iš treningų, užsimetu ant veido sluoksnį kosmetikos (net geriausiam draugui nesinorėtų pamatyti tikrosios manęs po savaitės letargo būsenoje) ir išsišveitusi dantis (tai darau kasryt, bet norisi jaustis gaiviai einant į svečius..) lekiu per duris.
Stoviu prie Aivaro durų, bet žinau, kad skambinti į jas tabu. Galiu ką nors pažadinti. Rašau sms „Tuk tuk“. Laukiu, kol Aivaras išeis parūkyti į laiptinę. Mano laukimas nenueina veltui – po poros minučių išeina Aivaras, seniai matytas. Pamačius jį kyla noras šypsotis. Ką čia noras, aš stoviu išsiviepusi,lyg keturmetė, gavusi maišą saldainių.
- Sveika!
- Sveikas.
- Kaip sekasi?
- Gerai sekasi. Kaip tau?
- Chujovai…
- Tai kodėl?
- Ai žinai. Kaip visada. Su meile nesekas...
- Nu joa, vargšas tu. Užjaučiu..
- Dėkui. Gersim?
- Nee..
Piktas žvilgsnis į mano pusę.
- Ir gerai!
Aivaras baigia antrą cigaretę ir kaip visada prieš įeinant primena: “Tšš, tyliai..” Aš tai jau žinau.
Jo kambary kaip visada netvarka lyg po karo. Lyg po branduolinio alkoholinio karo. Kol jis dingęs tuolete, aš surenku visus alaus butelius iš visų kampų į vieną vietą. Sustatau juos prie stalo – užima beveik trečdalį grindų. O kur dar toniko bambaliai, nepabaigti gerti brendžio buteliai ir traškučių bei krekerių pakeliai. Šitas vaikinas visiškai nesirūpina savo gyvenamąja aplinka. Tai miela. Sulankstau ir padedu ant kėdės atkaltės jo darbinę uniformą ir kitus rūbus. Sustumiu kojines po lova – mane jos trikdo, kai mėtosi po visą kambarį. O mieliausias jo kambario akcentas.. Ne, du! Pirmas – tai jo, dar mažiuko, nuotrauka, pakabinta ant sienos. Ten jis šypsosi, ir kai kas pažvelgia į ją, jis sako „Kąąą, aš buvau gražus..“. O antras, tai jo antklodė su meškučiais, į kurią pažiūrėjus jis sako: „Kąąą, ji faina!”.
Įeina Aivaras. Nusišypso pamatęs, kad jo kambarys neatpažįstamai pasikeitęs.
- O, sutvarkei.
- Joooa...
- Dėkui.
- Prašau.
Aš su savo geriausiu draugu. Jaukiame, beveik sutvarkytame kambaryje. Atsisėdame prie kompo. Jis atsisuka į mane rimtu žvilgsniu ir sako:
- Žiūrėsim 300?
- Ne.
- Žiūrėsim.
- Neee...
- Kodėėėl??
- Todėėl. Nee...
- Nu ir gerai.
- Ir gerai.
Galiausiai jis randa kažkokį detektyvą, ir jį įjungia. Tada pasiūlo gultis į lovą, nes sėdėti nefaina. Sako jog jis gulasi, o aš galiu sėdėti prie kompo, jeigu noriu... Atsigulame į jo meškuotą patalynę. Aivaras mane apkabina. Žiūrime filmą. Jis užmiega. Vėliau atsibunda. Tada užmiegu aš. Kai atsibundu rodo subtitrus... Jis man papasakoja filmo pabaigą. Aš juo netikiu. Jau žinau, ką jis dabar pasakys...
- Einam miegoti?
- Jooo, čiuju...
- Nusirengsi?
- Nee..
- Kaip nori. Aš tai nusirengsiu. Pyk nepyk.
Atsigulę dar ilgai kalbamės. Apie filmą, apie kitus filmus. Aivaras pradeda kurti. Nusišnekam į pūdymus. Kalbam lyg būtume užvalgę cinamono. Galiausiai nusprendžiame miegoti. Ketvirta valanda – ne juokai. Reikia pailsėti. Aivaras apkabina mane ir užmiegame.
Ryte man reikia į paskaitas. Atsikeliu nuo žadintuvo ir pažadinu Aivarą.
- Atsikelsi užrakinti duris?
- Joo, tipo užrakinsiu tuoj. Gali eiti.
- Gerai, iki.
- Iki.
Nueinu prie durų, bet jose nėra rakto. Durys užrakintos. Galvoju, ką daryti. Ką jau čia padarysi. Grįžtu į Aivaro kambarį...
- Klausyyk, durys neatsirakina.
- Ech, su tavim vienos bėdos...
Nueiname prie durų. Aivaras pamato, kad durys tikrai neatsirakina, o rakto nėra. Tada pažiūri į mane ir nusišypso:
- Mama specialiai paslėpė raktą, kad turėčiau atsikelti ir užsirakinčiau duris.
Dar kartą atsisveikiname ir išeinu.

XIII

„Iki“ – arčiau namų. Hm.. Na tarkim. Ir kas šitai sugalvoja... Vaikštau ilgose eilėse tarp lentynų, ieškodama to, ko man reikia. Tiesa, ko man reikia jau seniai pamiršau. Vos įžengus į šitą paslaptingą, užliūliuojančia muzika sklidiną, įvairiausių nematytų produktų pridėtą prekybos salę. Visi vaikšto lyg užhipnotizuoti pirkimo manijos. Nesvarbu ką, svarbu imti. Prekė su nuolaida – kaip gi nepaimti. Gal rytoj nuolaidos nebebus. Ir liksime praradę pinigus, kuriuos dabar sutaupysime paimdami šitą daiktą. Ir visiškai nesvarbu, kad taupome ne imdami, o atvirkščiai – palikdami daiktus toliau tūnoti lentynose. Gauja uniformuotų už minimumą nugarą lenkiančių žmogelių laksto po salę, dėlioja daiktus į lentynas. Ironiška, bet ant jų nugarų akį rėžiantis užrašas „Galiu jums padėti“. O kas gali padėti jiems...
Išdidžiai vaikštau tarp lentynų, žvalgausi į desperatiškai bandančius surinkti visus daiktus su nuolaida žmones. Niekada nepritapau prie minios. Štai ir dabar aš atsipalaidavusi, nuolaidos manęs nedomina. Tegu nupigintos prekės gulasi į kitų žmonių krepšelius. Aš tiesiog noriu... Noriu, matyt, gerai praleisti laiką. Sakysite, tai neįmanoma. Drįsčiau nesutikti. Man patinka peržiūrėti daiktus, vartyti žurnalus ir jų nepirkti. Tai smagu. Turbūt kokia vargšė šitos „Iki“ sektos pardavėja mane nužvelgtų niekinamu žvilgsniu tai sužinojusi, bet man tai nė motais. Visi turime žalingų įpročių. Moterims tai vaikščiojimas po parduotuves. Nesakau, kad nemėgstu pirkti. Dar ir kaip. Įėjusi į knygyną, galėčiau išeiti su pilnu vežimu įvairiausių knygų. Įžengusi į rūbų parduotuvę, pusę jos galėčiau išsinešti.
Štai ir kasa. Vieta, kur daugelis būtinai susigundys paimti pakelį becukrės gumos, vaikai zys „Maamaaa, paimk man šitąąą...“ ir suraukę verksmingus snukučius vaidins vaiką iš asocialios šeimos, kuriam tėvai neduoda valgyti. Netektis. Krokodilo ašaroms byrant ant švarių plytelių įpykę tėvai tempia juos už rankos laukan, lyg kokius užsispyrusius šunis. O bobutės čia dažnai įsigyja prezervatyvų, palaikiusios juos degtukais arba saldainiais. Ar tai apgaulė pasipelnyti iš pagyvenusių žmonių? Tiems, kurie moka skaityti, ne.
Mano rankose buteliukas Sprite ir čili riešutai. O taip, aš nesveiko maisto mėgėja. Tukinantys nesveiki dalykai mano gyvenimą daro laimingesnį. Ir šiek tiek sudėtingesnį. Ar jaučiu graužatį valgydama tokius dalykus, tuo tarpu kai kiti kankinasi rydami pekino kopūstus be prieskonių. Manau jaučiu kažką dešinėje pilvo pusėje. Kažkas šnibžda „Ieva, negerai darai. Padėk šituos bjaurius dalykus, kuriuos visuomenė sukūrė, kad tave sunaikintų ir nutukintų atgal į lentynas..“. Oi ne, atleiskit, suklydau. Tai tik alkis. Greičiau reikia sukišti šiuos riešutukus į save.
Prie kasos stovi jaunas vaikinukas. Jaunas jaunam nelygu. Tarkim šiek tiek virš dvidešimties. Jis kažkoks keistas, iškart pastebiu. Keista povyza spinduliuoja nenormalumu. Gal koks dauno sindromas. Kodėl negaliu ramiai apsipirkti nekankinama užuojautos neįgaliesiems, dirbantiems „arčiau namų“. Negaliu to apibūdinti. Bet žmonės tai iškart supranta. Jis ištiesia man čekį kažkaip robotiškai, ir man paėmus sunkiai jį paleidžia. Einu lauk, pakaks. Lauke sėdi moteriškė. Pasidėjusi šalia lentelę su kažkokiu užrašu. Žiūri į visus prašydama gailesčio ir užuojautos. Ir.. Pinigų. Šiandien netinkama diena aukojimui. Taip sakė horoskopas. O gal kažką maišau. Nesvarbu. „Iki“ – arčiau namų...

XIV

Tadas… Kaip išginti jį iš savo minčių. Žinau, jis man ne pora. Ir niekada nebus. Beprotybė. Lyg eičiau į bedugnę atrištomis akimis. Jaučiu nedidukę baimę, ir jauduliuką. Kas bus toliau? Galvoje šmėkšteli mintis – gal apsisukti. Galiu bet kada pasitraukti. Bet nenoriu. Mėgaujuosi tuo. Savo jausmų sumaištimi. Ir minčių. Geras pojūtis. Ypač tada, kai jauti, jog dedi jau paskutinį žingsnį ant tvirtos žemės ir jauti, jog pirštai pakimba ore. Švelnaus vėjo dvelksmas pakutena mano skruostą, lyg sakydamas „Jis to nevertas, atsimerk“. Bet aš juk atsimerkusi. Ar ne? Apsisukti? Ne. Aš noriu skristi. Galbūt paskutinį kartą (ir beje, pirmą), bet skrisiu... Ir smėlis byra žemyn... Ramybė...
Palengva iškeliu aukštyn rankas ir atgręžiu delnus į saulę. „Tai tik tušti delnai, ar tu daugiau turi...“. Ilgi juodi plaukai plaikstosi vėjyje. Atpalaiduoju visą save ir praradusi bet kokią atsvarą jaučiu kaip kūnas lyg koks nulaužtas medis visu svoriu grimsta į tuštumą. Erdvė, pažįstama tik paukščiams. Nauji pojūčiai. Ir jokios baimės. Lyg kryžius krentu į bedugnę...
„Out of my head, out of my bed, out of the dreams we had, they‘re bad..“... Kas? Kur?? Kaip? Aaa.. Sms. Pažadino. Nenoriu daugiau sapnuoti. Viešpatie, padėk man prašau. Jei rasi laiko, kai nereikės rūpintis vaikais Afrikoje ir Britney Spears... Nenoriu daugiau užmigti prie teliko. Taip daro senukai ir netaupantys elektros.
Darius... Kviečia susitikti. Stoty... Ne, juokauju, tiesiog nežinau, kur randasi jo siūlomos vietos, ir nenoriu klaidžioti vakare su žemėlapiu. Pasiūlau stotį. Gerai. Reikia ruoštis. Aaa.. Supratau. Jūs nežinote, kas per vienas tas Darius? Tai labai mielas vaikinas, su kuriuo aš pastaruoju metu susitikinėju. Labai draugiškas, galantiškas, malonus. Tik kad.. Nieko jam daugiau nejaučiu, tik draugiškumą. Nežinau, ar ilgai galėsiu tai tęsti. Nebuvo dar net pirmojo bučinio. Negaliu taip su juo elgtis. Bet ir trauktis jau vėlu. Kaip kokia voverė įstrigau uždarame rate ir bėgu, kiek įmanydama, nes jei sustosiu, inercijos jėga privers mane parkristi. Reikia kažką daryti. Bet ką.. Reikia eiti. Jo. Eiti į stotį. Važiuoti. Ne esmė.
Maxima. Toliau namų. Nusiperku sausainių. Esu alkana. Kaip aš sakau: „Aš visada alkana“. Išėjusi pamatau artėjantį link manęs Darių. Ir Povilą. Jo draugą. Jie abu ilgais juodais paltais. Lyg vyrai juodais drabužiais. Skirtumas tik toks, kad vieno jų ūgis apie du metrus ir jis lieknas lyg nendrė, o kitas putlutis žemaūgis. Spėkit, kuris maniškis. Taip taip, nemėgstu nereikalingų kilogramų, mane jie baugina ir kartu kelia šleikštulį. Smagu, mat aš taip pat juodu paltu. Lyg trys apokalipsės raiteliai be arklių žingsniuojame tamsėjančiomis gatvėmis. Povilui tenka pusiaukelėje apsisukti ir grįžti pasitikti kitų draugų. Darius pradeda man pasakoti istorijas apie šį – baisiausią mieste – rajoną, kuriame apstu nusikaltimų, o žmogžudysčių skaičius viršija vidurkį. Jei nori, kad į jį įsikibčiau, gali taip ir pasakyti. Nebijau gyvųjų. Mane labiau baugina mirusieji.
Kai pagaliau prieiname Povilo senelių, kurie šiuo metu kažkur atostogauja, namus, Darius pamato, kad vartai užrakinti, o rakto nėra. Ilgai nemąstęs, pasiūlo lipti per tvorą. Aš beveik įsitikinusi, kad man nepavyks. Darius pirmas šiaip ne taip persiropščia į kitą pusę, ir nori perkelti mane, bet aš jam neleidžiu manęs liesti. O jei jis manęs neišlaikys. Galiu pati. Perlipu per tvorą ir Darius lieka sužavėtas mano karstymosi įgūdžių. Vaikystės patirtis. Ant tvorų praleisdavome daug laiko. Atsirakiname duris ir įsmunkame vidun. „Štai mes ir svetimuose namuose“, pakomentuoju aš. Mėtome į taikinį strėlytes. Aš niekada nebuvau taikli. Atsidarome sidro. Kažin, ar jis žino, kad ir neblaivi koordinuoju savo veiksmus. Jam vis dar patinka Kreigo Deivido tipo muzika. Lėkštas angliškas popsas. Merginų dainos. Kiekvienam pagal skonį. Koks jis aukštas... Ir plonas...
Sugrįžta Povilas su Deivydu ir trimis merginomis. O, koks jis aukštas. Ir lieknas. Ir labai panašus į Žiedų valdovą. Negaliu atsistebėti jų stulbinamu panašumu. Ir ta šypsena... Šiek tiek daugiau išgėrus pakviečiu Darių prisėsti šalia. Jis atrodo laimingas. Dar išgėrus, vaikinai pradeda laužti vienas kitiems rankas. Maniškis užima antrą vietą. Nepaminėjau, kad merginos išėjo, bet atėjo kita. Visai nieko tokia, tik dirba soliariume. Sakote tai ne minusas? Patikėkite, ji atrodė lyg kątik ištraukta iš visiškai sudegusio namo nuolaužų... Jei ne geltoni plaukai, turbūt būčiau palaikiusi ją juodaode.
Paryčiais nusprendėme eiti miegoti. Pas Povilo močiutę stebėtinai daug lovų. Aš, kaip galite nuspėti, miegojau su Dariumi. Jis labai mielai flirtuoja. Net nemoku nupasakoti. O gal ir moku. Jis komentuoja teoriją. Tai miela. „Dabar turėčiau pradėti kabinėtis, bet nesu linkęs to daryti..“, sako jis. Tai sukelia šypsena. „Tai ir nereikia“, atsakau. Visdėlto jis bando mane pabučiuoti, bet aš nusisuku. Jaučiuosi tragiškai. Ne, nesijaučiu, aš neblaivi ir manęs dar nekankina sąžinės priekaištai. Bet ryt, kai išsiblaivysiu, kankins. Ir pagirios. Išgirstu „The fairytale gone bad“. Sms! Griebiu už mobo. Tai... Tadas. Rašo: „Atleisk už vakar. Šaunu, kad mane myli. Gal galėtume pasikalbėti apie tai?“. Sumišusi žiūriu į telefoną. Norisi šokti iš lovos ir bėgti pas jį dabar pat. Koks atstumas mus gali skirti, dešimt, penkiolika kilometrų? Spoksau į šitas raides ir mąstau, jog turbūt man šizofrenija. Taip, turbūt mano pasąmonė sudėliojo jas taip, kaip man norėtųsi jas matyti. Čia greičiausiai parašyta „Vakar? Kas buvo vakar? Ateik, pasimylėsim“. Klajoju savo pasąmonės gelmėse, kol pastebiu Darių, sutrikusiu žvilgsniu žvelgiantį į mano telefono ekraną...
- Aš.. Tai..
Tyla... Spengianti tyla.
- Nepyk, prašau. Tai tik... Aš...
Praeina gal amžinybė, kol jis susivokia, kad tai ne virtuali erdvė ir kad tikrai šita, miela atrodžiusi mergina, jį apgaudinėja. Ir dar kaip.
- Myli... Kodėl nesakei man, kad turi Meilę?
- Nežinau. Tu neklausei. Nemaniau, kad turėčiau...
- Neklausiau. O turėjau, ar ne? Gal turi ir vaikų?? Aš šito irgi neklausiau. Būtų visai įdomu sužinoti. O gal esi interpolo agentė, atliekanti slaptą misiją. Gal suvilioti mane ir kuo ilgiau kankinti buvo tavo užduotis, o už jos nevykdymą valdžia pagrasino tavo giminaičiams ir draugams nukapoti rankas ir kojas
- Neperdėk...
- Aš? Perdedu?? Ar tu žinai, kaip aš dabar jaučiuosi. Kai tu su kažkuo gulinėji, tuo tarpu aš lieku kvailio vietoje.
- Na gerai, myliu aš jį. Kodėl tau tai turėtų rūpėti. Tai tik mano reikalas. Mes galėjome būti laimingi kartu su tavimi.
- Laimingi... Kodėl man turėtų rūpėti?? Gal todėl, kad beprotiškai tave įsimylėjau!!! Net negaliu ant tavęs pykti. Tiesiog. Neįsivaizduoji, kaip mane įskaudinai...
- Aš to nenorėjau. Tiesa, niekuomet nenoriu, bet vis išeina taip pat. Atleisk man kadanors. Jei galėsi. Turbūt metas eiti... Noriu peržvelgti naktinę šios gatvės fauną.
- Aš iškviesiu taksi.
- Dėkui. Už viską. Sudie, Dariau.
- Sėkmės. Tau jos prireiks...
Dar ilgai galvoje skamba šitie paskutiniai jo ištarti žodžiai. Ir jis visiškai teisus. Man tikrai Jos prireiks...

XV

Taigi. Ieva kambaryje. Tūno kamputy lyg mažytė žebenkštis savo urvelio gilumoje, nujaučianti jog medžiotojai tuoj ateis, bet nežinanti, ko iš jų tikėtis. Blogio nuojauta. Ji neapleidžia. Keliantis, vaikštant gatvėmis ir gatvelėmis, gulantis į lovą. O gal tai visai ne tai, ką ji galvoja. Gal tai tiesiog neramumas, užplūdęs jos širdį, nematant Tado ir negalint šalia jo būti. Tado abstinencija, kitaip sakant. Reikia viską išsiaiškinti. Kartą ir visiems laikams. Pagaliau nutraukti priklausomybės nuo Tado virvutes, kuriomis lyg gležną marionetę Tadas ją valdo. Pora sms‘ų ir susitikimo vieta nustatyta. Keista, žinoma, jog jis neužsiėmęs ir taip lengvai sutinka su ja pasimatyti. O gal tai kažką reiškia?.. Nepradėkim.
Ieva nesirinko nuošalios vietos. Galbūt todėl, kad Tadas nesugalvotų jos pradanginti kartą ir visiems laikams, jog ji nebekeltų daugiau problemų. Niekam. O gal dėl to, kad bet kur, kur nėra žmonių, jis jaučia pareigą ją paimti čia ir dabar. Nors... Žmonės jam taip pat nėra kliūtis. Netoliese kažkokios pagrindinės mokyklos, kuriai Ieva jaučia šiokius tokius sentimentus, o gal ir ne, medžiais apaugusi vietelė. Kaip tai būtų galima pavadinti?.. Medžiuota? Gal išradome naują žodį. Na tarkime. Tadui žengiant takeliu link nuolatinės rudenį taip propaguojamos jo ir jo draugų susitikimo vietos, Ieva jau sėdi ant kažkokio nulinkusio medžio ir laukia. O gal tiesiog žvelgia į tolį, bandydama prisiminti, kuo jis ją sužavėjo. Tas stuobrys. O gal... Palikime viską šitaip.
- Sveika!
- Labas…, - vis dar žvelgdama kažkur į šoną ramiai taria ji.
- Einam gal pas mane į namus? Čia vėsoka...
- Ne.
Rodos jos įprastinis nekalbumas šį kartą įkvėpė Tadą sunerimti ir minutei susimąstyti, ką tokio blogo jis galėjo būti padaręs, kad štai su juo kalbama šitaip. Bet kad ir labai ilgai galvodamas turbūt jis nerastų nei vieno savo charakterio minuso. Nors... Ką gali žinoti...
- Kas nors negerai?
- Taip. Kai kas. Tu.
Po šitų su gilia prasme išsakytų žodžių Tadas pasimeta lyg mažas berniukas, pirmąkart be tėvų įžengęs į Kauno akropolį. Kas gali būti blogai su juo. SU JUO!
- Klausyk, neturiu daug laiko. Jei nori kažką pasakyti, tai...
- Ach taip. Paskambinti tavo sekretorei? Vienai iš jų? Susitarti dėl susitikimo? Tadai. Nebegaliu šitaip. Nebegaliu kankintis dėl tavęs. Nebegali viskas būti tiesiog šitaip. Bent vieną kartą pasakyk man tiesą. Ar tau esu reikalinga, tokia kokia esu? Žinai mano charakterį, sakai jog dėl jo negali būti su manimi, bet tai silpnumas. Aš keičiuosi, Tadai, gali stebėti, gali smerkti, arba palaikyti mane. Tikiu jog kada nors viskas bus gerai. Noriu tavęs ir tave dievinu. Tave visą su savo ydomis, kurių turi begalę, ir kurios mane netgi žavi. Svarstau pasakyti Eglei, jog buvai jai neištikimas. Kažkodėl man atrodo, jog ji vertina ištikimybę. Nenoriu laukti, kol su ja išsiskirsi ir rasi kitą, prieš kurią neturėsiu šitokio kozerio. Bet negaliu netgi šito padaryti, nes negaliu, tiesiog negaliu tavęs skaudinti. Ką man daryti... Tadai.. Ką..
- Aš Eglės nemyliu. Bet ji jėga. Man su ja faina. Ji bendrauja su mano draugais. Mes karu linksminamės. Jei tu jai pasakysi, kad buvau neištikimas, aš ją paliksiu. Spręsk pati..., - ir neatsigręždamas nutolsta takeliu, vedančiu į civilizaciją... O Ieva lieka viena ir sutrikusi. Rodos, jis kalba metaforomis. Bet jas išaiškinti gali tik pati Vanga...
Ir kai jau sutemus Ieva pajuda ir susivokia esanti ne internete... Kai supranta, jog jai dar reikia pareiti namo, o medžiai lenkia šakas jos nusivylimui ir sielvartui, atsitinka keistas dalykas... Ne, iš tikro neatsitinka nieko, bet tai jau turbūt savaime yra keista. O gal ir ne, kas gali žinoti. Žingsniuodama pro medžius iš juodos tuštumos link šviesoforų ir perėjų Ieva jaučia kaip linksta keliai ir ji jau priėmė sprendimą. Galbūt patį skaudžiausią sprendimą savo gyvenime...

2008 m. lapkričio 13 d.

LYne / Gilus muuu....

2011 m. sausio 15 d.

LYne / Tiriamasis objektas

2010 m. rugpjūčio 16 d.

LYne / Sooo happy together

2010 m. birželio 23 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (3)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

LYne
2008 m. lapkričio 14 d. 14:42:45

Oho! Dekuj ;] Ir kajp?

____________________
First they ignore you, then lough at you and hate you. Then they fight you then you WIN...

Atsakyti

frize
2008 m. lapkričio 13 d. 20:37:50

Perskaičiau. Viską.

Atsakyti

LYne
2008 m. lapkričio 13 d. 13:58:15

Čia jeigu kažkam idomu.. Mat dar rašiau truputi, tik nebeįdėjus šičia buvau. Pasistengsiu pratęsti šitą atpalaiduojanti sielą išlaisvinantį, nunešantį toli toli nuo realybės ribų užsiėmimą. Dėkui už tai, kad skaitote. (hug)

____________________
First they ignore you, then lough at you and hate you. Then they fight you then you WIN...

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Silentist	The Father Who Must Be Killed Morrissey	1
malia	Bend and Break Keane	1
Konditerijus	Mutter Rammstein	1
Sahja	Moterys meluoja geriau Širdelės	0
PLIKASS	Quiet The Mind IAMX	0
Alvydas1	Silence Like The Grave Paradise Lost Ką tik iš keptuvės. Nikas Holmsas dar turi ką pasakyti.	0