Protinių išteklių antikrizė

anti - tai opozitas, apverčia žodžio reikšmę, verčia jį antonimu.

Tai čia tiems, kurie gali nesuprasti mano pavadinimo. O šiaip, pastariosios dienos vargino, kankino, bet galiausiai pradžiugino. O taip, to aš tikrai nusipelniau. Ačiū už medalį (kaip tyčia, daug Anties prieš kelias dienas klausiau).

O dabar klausimas, ką man daryti? Anais metais mane ėsdavo Nuobodys, ir jau jaučiu, kaip jis vėl grįžta. Vat vat, jau nuo nieko neveikimo blogai jaučiuosi. Hm, galvoju ir taip, ir anaip - nieko nebus, kol neatšils orai, tol kirmysiu savo "achromatinėje" dėžutėje. Tiesa, iš Vilniaus parsivežiau naują knygutę - bet Remarkas neperskaitytas... Velnias, kokios abi geros knygos, bet negaliu abiejų skaityti vienu metu, nes žinau, kad po tokio šokinėjimo nė viena knyga nepalieka įspūdžių...

Absoliučiai, totaliai, amžinai - o taip, vėl čia dabar galvoju, kas yra ta supūvusi visuomenė. Nors, visokių yra, visokių reikia. Bet, bet... Juk mums, tobulybės ieškantiems, neįtiksi. Nekenčiu tobulybės, tačiau vis tik niekas man neįtinka... Kažkas čia visai ne taip, kaip turėtų būti. Kaip? Kažkaip.

Valtelė vidury Dotnuvėlės, paskendusi ryto rūke. Mintis slypi joje, pati galutinė. Devyni vandenys, devyni miškai. Nes niekas nežino, ko mes norim. Nes niekas nežino, kaip mes suprantame gyvenimą. Nes niekas nežino, kodėl mes čia. Nes rūkas ir migla, nes miškai ir upės, nes visa visuma yra vien tik elementai. Visuma yra elementas, o pati pagrindinė sistema yra viena vienintelė mintis. Spinduliuojanti šviesa, pulsuojanti šiluma, po septyniolika užraktų slepianti esmę - gyvenimo ir gamtos. Valtelė be žmogaus, neaišku kodėl, plaukia prieš srovę. Nes niekas nežino, KODĖL. Nes niekas nežino, KAS ir KAIP. Nes niekas nežino...