Linas Adomaitis. [Atlikėjo archyvo nuotr.]Prie Vilniaus Kongresų rūmų penktadienio vakarą būriavosi kostiumuoti vyrai ir žavios, pasipuošusios damos. Įspūdis, kad čia vyks šventė, apėmė nuo pirmųjų minučių ir nesibaigė iki pat paskutinių renginio akimirkų. Linas Adomaitis tąvakar ten pristatė savo koncertinį turą „Laiko mašina“ ir tokio pat pavadinimo albumą. Skoninga, prabangu, tačiau jauku – štai pirmieji epitetai, kurie šauna į galvą prisiminus įspūdingą koncertą.

Į sostinės Kongresų rūmų sceną penktadienį lipo ne tik Linas Adomaitis ar viso turo metu jam talkinantis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Ričardo Šumilos. Drauge su atlikėja Giedre Kilčiauskiene jie atliko dainą „Aš tavo kūnas“, kuri sulaukė didelio publikos palaikymo. Ne mažiau klausytojai džiūgavo išgirdę duetą su dainininke Monika Linkyte – daina „Saulės pėdomis“, jau ilgą laiką įsirėžusi į klausytojų ausis, ir šį kartą juos užliūliavo. Linui Adomaičiui talkino ir atlikėja Akmėja, su kuria jie pristatė naują kūrinį, o užvis daugiausiai aplodismentų sulaukė Lino Adomaičio duetas su dainininku Merūnu Vitulskiu, su kuriuo jie atliko ne vieną dainą. Beje, vakaro kaltininką šį kartą teko išvysti ne tik dainininko amplua. Į sceną jis žengė su savo ištikimu bičiuliu smuiku, kuriuo atliko savo paties keliaujant sukurtą kūrinį „Pelican“. Koncerto pabaigoje prie gausaus muzikantų būrio prisijungė ir Lietuvos edukologijos universiteto mišrus choras „Ave vita“.

Dainos buvo pasirinktos taip, kad nesunku pastebėti, jog Linas Adomaitis neturi apibrėžtos gerbėjų amžiaus kategorijos. Salėje buvo galima pamatyti tiek garbaus amžiaus moterų, kurios išgirdusios atlikėjo dainą „Mamai“, išties keliavo laiku, tiek paauglių, kurie suskambus su reperiu Pushu įrašytai „Ji mano“, jautėsi savose rogėse. Būtent taip padarytas ir naujausias Lino Adomaičio albumas „Laiko mašina“ – visos dainos įrašytos dviem versijomis – elektronine, kuri pasak atlikėjo atspindi jo mintis, ir akustine, atspindinčia atlikėjo sielą. Nieko stebėtino – Linas Adomaitis, regis, visada suderino lyriškumą bei klasikinį skambesį su eksperimentiniais tonais ar elektroniniais garsais. Galbūt būtent tai ir žavi – juk visada gali atrasti kažką sau.

Džiugu, kad atlikėjas nepasirinko visuomet veikiančios formulės – pagroti daug senų dainų ir su praeities nuopelnais dar kartą užlipti ant pjedestalo. Taip, senosios dainos skambėjo – sumanymas buvo grįžti į įvairius Lino Adomaičio muzikinės veiklos laikotarpius ir tai yra žavu, tačiau naujiesiems dainininko įrašams taip pat buvo skiriama nemažai dėmesio. Negalima nepagirti – kai kurios naujosios atlikėjo dainos suskambėjo taip, lyg jau būtų žinomos bent keletą metų. Tarp jų – „Vėjai lyg karaliai“, atlikta drauge su dainininku Merūnu Vitulskiu, „Aš pavydžiu sau“, kurią koncerto pradžioje Linas Adomaitis sudainavo vienas, o iškviestas bisui, taip pat kartu su Merūnu. Tiesą antrąjį kartą jie truputį papokštavo ir kai kuriose vietose, draugiškai vienas iš kito pasijuokdami, pakeitė žodžius. Išvados dėliojasi pačios – taip, būna, žmonėms pasiseka parašyti vieną ar dvi geras dainas, bet viskas ir baigiasi pagyromis apie kažkada padarytą tinkamą ėjimą, tačiau šiam atlikėjui ir dainų autoriui nebūtina kapstytis po praeitį, kad padarytų įspūdį dabar.

Beveik dvidešimt metų scenoje – nenuostabu, kad per tiek laiko Linas Adomaitis ten elgiasi, atrodo bei, regis, jaučiasi puikiai. Vis dėlto, didelis stažas ne visada reiškia kokybę, juk kartais nuėjus į kai kurių atlikėjų koncertus mintyse meldiesi, kad jie nepradėtų kalbėti ir laidyti pigių juokelių, kurie visuomet šauna pro šalį. Todėl labai džiugu, kad prie profesionalaus atlikimo ir prabangaus vaizdo prisidėjo dar ir šiltas bendravimas, įdomios atlikėjo istorijos, o juokai – vietoje, laiku ir taiklūs. Be viso to, Linui Adomaičiui nereikia klausti: „ Kur jūsų rankos?“, nes publikos rankos kyla pačios. Taigi, nors liaudies išmintis dažnai stokoja logikos, šį kartą posakis „ką pasėsi, tą ir pjausi“ puikiai apibūdina situaciją: daug kruopštaus dainininko darbo, profesionalaus pateikimo ir suderintų smulkmenų turi grįžtamąją reakciją – publika tampa pavaldi ir atsidavusi.

Diskutuoti apie atlikimo profesionalumą tikriausiai nėra verta. Žinoma, galima pagirti orkestro narius, bet būtų mažų mažiausiai keista, jei tektų rašyti: „ Mušamųjų partijos buvo neritmingos, o pučiamieji vis grojo pro šalį ir išvis nežinia ką veikė“. Tai kiek prasilenkia su žodžiais „Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras“. Dėl Lino Adomaičio ir vakaro svečių muzikalumo ar vokalinių galimybių taip pat nekyla klausimų – surinkta komanda ne šiaip sau mėgsta muziką. Jie ją išmano ir šneka jos kalba. Taigi, publika turėjo galimybę mėgautis scenos profesionalų atlikimu.

Pasirinktos dekoracijos ir apšvietimas vėlgi buvo subtilūs ir neiššaukiantys, tačiau tinkamesnius sunku įsivaizduoti. Tūkstančiai šviečiančių lempučių tamsiame fone sukūrė žvaigždėto dangaus iliuziją, taigi, tarsi atspindėjo lyriškąją Lino Adomaičio pusę, o įvairius dangaus kūnus vaizduojančios dekoracijos, atrodo, pabrėžė kitą atlikėjo savybę – išskirtinumą, novatoriškumą ir nenuobodumą. Žinoma, galima interpretuoti įvairiai, bet šitoks būdas puikiai dera prie visų kitų detalių.

Tai buvo tikras klasikinis koncertas. Viskas aplinkui, pradedant pasirinkta vieta, bendravimu, baigiant tuo, kaip muzikantai ir publika atrodė vizualiai, diktavo gerą toną. Ir nereikia sekti pasakų, kad Linas Adomaitis nepasirinko didžiųjų arenų, nes jos nebūtų užpildytos – sprendžiant iš bilietų pardavimo, organizatoriai neturėjo jaudintis dėl to, kiek žmonių susirinks. Tačiau aišku viena – didžiosiose arenose tai būtų netekę šiek tiek elegancijos, kuri ten tryško per kraštus. Taigi, belieka pasveikinti visus, prisidejusius prie šio įspūdingo turo koncerto – tai buvo šilta, jauku, efektinga, profesionalu, tikra, smulkmeniška, apgalvota ir nė žingsnio pro šalį.

Koncertą stebėjo ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}



Primename, kad Liną Adomaitį ir LVSO dar galite pamatyti:

Spalio 18 d. Marijampolės kultūros centre
Gruodžio 17 d. VDU Didžiojoje salėje